pareskos

pareskos (vok. Pareesken, Pareesgen), moterų ir vyrų apavas, nupintas iš liepos karnų. F. Tetznerio teigimu, šitą liepos žievę, jų vadinamą plaušais (Plauszius), jie moka taip meniškai supinti ir virvelėmis ar siaurais dirželiais taip tankiai apvyniotą koją pririšti, kad pareskos labai gerai ant pėdos laikosi, yra patogios vaikščioti, gerai apsaugo nuo šalčio. Sušlapusias išsidžiovina prie židinio. Tokią avalynę moka pasidaryti kiekvienas lietuvis, net vaikai. Tetzneris rašė, kad paeskas avinčius vyrus ir moteris dar buvo galima pamatyti ir XIX a. pabaigoje, nors dar 1724 Prūsijos valdžios įsaku buvo uždrausta pareskas gaminti ir avėti, nes dėl to esą sunaikinama daug liepos medžių. Už šio įsakymo nevykdymą valstiečiai buvo baudžiami rykštėmis. Mato Pretorijaus teigimu, žiemą auklėmis apvyniotas kojas pareskose dar stipriai apsivyturiuodavo šiaudais, juos sulaistydavo vandeniu, kad visa tai sušaltų. Nuo to apavas pasidarydavo dar šiltesnis.

L: Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871, S. 116; Tetzner F. Alte Gebräuche, Kleidung und Geräte der Litauer // Globus. Braunschweig, 1898. Bd. LXXIII, nr. 7, S. 111, 113.

Angelė Vyšniauskaitė

XVIII a. Įsruties apygardos administraciniuose aktuose teigta, kad ten gyvena 15 000 batsiuvių, nes kiekvienas lietuvininkas sugebąs sau pareskas pasigaminti. Turtingesnieji užsimaudavo linines kojines, kiti apsimuturiuodavo kojas skudurais ir apsiaudavo pareskas – vyžas. Pagal jų apavą lietuvininkus pravardžiuodavo vokiškai Paaresker [vyžočiai]. Porai pareskų reikėdavo iki 5 jaunų liepaičių karnų. Įvairiai užrašytas to apavo pavadinimas: vok. Paressken, Pareisgen.

L: Lepner T. Der Preusche Littauer. 1744; Gerwais B.K.L. Notizen von Preussen… Bd. I. 1795; Nesselmann G.H.F. Thesaurus Linguae Prussicae. 1873; Baheim-Schwarzbach M. Friedrich Wilhelm’s I. Colonisationswer in Lithauen. Königsberg, 1879; Lucanus A.H. Preussens uralter und hentiger Zustand, 1748. Bd. I. Lief. 3. 1912; Bauer G. Kupst und Kaddig – Lituanismen im Ostpreussisch // Annaberger Annalen, Nr. II, 2003.

Martin Buddrus