paaukojimas

paaukójimas, karãliaus aukà, Prūsoje egzistavo mitas apie Videvutį, VI a. prūsų karalių, ir jo brolį vyriausiąjį žynį Prutenį. Pasak mito, jie, susiėmę rankomis, užlipę ant laužo, patys jį uždegę ir save paaukoję ant jo – sudegę. Tai vadinamoji karaliaus auka (vok. Königsopfer). Apie 4500 prieš Kristų buvo paplitęs žemės kultas, kur vaizduotas jautis pjautuvo ragais, karvė ir raguotas mėnulis. Gyvulys buvęs simbolis, kur dangaus erdvė ir dangaus įstatymai susijungė su žemiškaisiais. Kulto paslaptį žinojęs šventikas karalius. Karalystė vertinta kaip šventa pareiga, karalius – kaip dieviškosios galios įsikūnijimas ir dangaus įgaliotinis. Jis galėjęs žmonėms daug ką uždrausti arba pagerbti, turėjęs moralinį autoritetą kosminei dieviškajai tvarkai žemėje pagerbti, nes žmonių gyvenimas, jų gerovė priklausę nuo to, kiek tvarka išlaikoma. Senovės Graikijoje karaliaus kilmė sieta su Dzeusu. Germanų karalius giminiavosi su aukščiausia dievybe Vodanu (Wodan). Karalius buvęs dieviškasis įsikūnijimas, krašto gyventojų gerovės laiduotojas, jos garantas. Jo silpnumas reiškė, kad karaliaus valdymo laikas praėjęs ir jis nužudytas. Žinoma Upsalos karaliaus auka. Apeiginis karaliaus nužudymas buvo atliekamas, kad naujasis karalius būtų paskelbtas per žvaigždes ar jų simboliką. Toks nužudymas vykęs pagal kosminius įstatymus. Dieviškumas įsikūnijęs žemėje, kad ji būtų vaisingesnė. Karalius – to dieviškojo įsikūnijimo atstovas, žemėje vaisingumui sumažėjus – reikalinga auka – karaliaus nužudymas kaip pretekstas vėl atsinaujinti, atgimti, prisikelti. Kartais su karaliumi žudyti ir jo dvariškiai. Ilgainiui kunigų kasta perėmė valdymą – esą jie žiną žemės ir dangaus tarpusavio santykius ir kada naujas karalius privalo užimti naują vietą. Karalius žinojęs apie apeiginės kosminės savo vietos reikšmę ir savo mirtį, nelaukdamas, kol bus pagal apeigas nužudytas, pats aukojosi. Tikėta, kad tuomet ateis nauja tvarka, kuri skatins tautos vystymąsi, vaisingumą (derlių), jis pats po mirties atsinaujinęs vėl atgims. Tokia situacija susidarė Videvučiui ir Pruteniui. Jie suprato, kad jų sena tvarka nėra pakankamai vaisinga ir ją reikia keisti nauja. Jie kūrė naują valstybinę tvarką, padalijo Prūsą, skyrė naujus vadus, bet pajuto, kad yra per seni įgyvendinti naujoves jėga. Jiems trūkę energijos iš kosmoso, jai papildyti jie paaukojo save.

L: Heinsohn G., Steiger O. Königsopfer. München, 1985, S. 32–35.

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Prūsų Romuva ir dievų trejybė / Iš K. Hartknocho knygos „Senoji ir naujoji Prūsija“, vokiškai, 1684