ordovikas

ordòvikas (lot. Ordovices – ordovikai, senųjų keltų gentis), Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros II periodas; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tame periode. Prasidėjo po kambro periodo prieš 500 mln. metų (Ma), baigėsi iki silūro periodo prieš 435 Ma. Skirstomas į ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją epochas (skyrius), šios – į amžius (aukštus). Ordoviko sistema slūgso po stora vėlesniųjų nuosėdinių uolienų danga iki 1930 m ir giliau (Stoniškiuose). Išskiriamos Lietuvos (Vidurio ir Rytų Lietuva) ir Livonijos (Vakarų Lietuva ir Mažoji Lietuva) facijų zonos. Livonijos facijų zonoje skiriami Jelgavos įlinkis, Nemuno žemupio pakiluma (pjūvis nepilnas – nėra viršutinės dalies, storis iki 35 m) ir Notangos įlinkis (storis iki 100 m). Ordoviko sistemos pjūvį sudaro smėlis, smiltainis, molis, argilitas, dolomitas, mergelis, klintis, yra vulkaninių pelenų tarpsluoksnių. Uolienose gausu fosilinių bestuburių gyvūnų liekanų. Ordoviko sistema ištirta detaliai, išskirta svitų, pavadintų Mažosios Lietuvos vietovardžiais: Balgos svita, Drugėnų svita, Gilijos svita, Girmavos svita, Karbų svita, Piliavos svita, Žintų svita. Ordoviko periode vyravo jūrinis epikontinentinis režimas, jūra buvo sekli, šilta, normalaus druskingumo, tačiau baseino gylis kito dėl tektoninių judesių. Ordoviko sistema pradėta tirti po 1950, išgręžus gilius gręžinius. Tyrimus atliko Vilniaus universiteto mokslininkas Juozas Paškevičius, Geologijos instituto – Jevlampijus Laškovas, N. Sidaravičienė, P. Lapinskas, V. Saladžius, L. Paškevičienė.

Algimantas Grigelis