mirusiųjų paminėtuvės
mrusiųjų paminėtùvės. XVI a. Sūduvių knygelėje rašyta, kad Sembos sūduviai kasmet pagal išgales, o jei neišgali, susideda 3–6 draugėn ir iškelia gražias savo brangiausių mirusiųjų paminėtuves. Kiekvienas pasikviečia bažnyčion savo draugus, pasikalba šventoriuje, paskui eina į karčemą. Vyrai, t. p. ir moterys susėda atskirai. 2 moterys patarnauja prie stalo. Niekas prie stalo neturi kalbėtis. Moterys kiekvienam įdeda po gabalą keptos žuvies. Niekas neturi išsitraukti peilio: valgis taip padalintas, kad peilio nereikėtų. Tada jie valgo ir kiekvienas, ką velija mirusiesiems, leidžia nukristi po stalu, t. p. ir alaus nulieja iš kaušelio. Kai puota baigiasi ir nuimama staltiesė, jie padėkoja tam, kas tais metais surengė mirusiųjų paminėtuves, pradeda gerti ir gieda savo giesmes, kol bepastovi ant kojų. Kuri moteris užgeria vyrą, prieš jį atsistoja, paduoda jam kaušelį, pratiesia ranką ir pabučiuoja į lūpas. Tą pat daro ir vyras užgerdamas moterį. Johannesas Maleckis XVI a. laiške Georgui Sabinui apie senųjų prūsų, livoniečių ir kitų laukinių tautų šventes ir pagonybę teigė, kad mirusiųjų paminėtuvės su bendromis vaišėmis būdavo kiekvieną rudenį.
L: Altpreussische Monatsschrift, 1888. Bd. 25. S. 629–651; Warhafftige Beschreibung der Sudawen auff Samland, sambt ihren Bockheyligen und Ceremonien // Erleutertes Preussen. Bd. 5. 1742. S. 198–207.
Angelė Vyšniauskaitė
Iliustracija: Miško pagerbimo šventė Nidoje / Iš Hermanno Sudermanno knygos „Im Paradies der Heimat“, 1940
Iliustracija: Kapinių pagerbimo šventė Nidoje / Iš Hermanno Sudermanno knygos „Im Paradies der Heimat“, 1940