leprozoriumas

leprozòriumas, gydymo ir profilaktikos įstaiga, skirta diagnozuoti, izoliuoti ir gydyti raupsuotuosius. 1897 Berlyne vykusioje tarptautinėje konferencijoje raupsų klausimais priimti nutarimai dėl privalomų priemonių, siekiant išvengti raupsų epidemijų kraštuose, kur ši liga išplitusi. Taip atsirado pirmieji leprozoriumai. Prūsijos Karalystės valdžios lėšomis Klaipėdos šiauriniame pakraštyje (dabar miesto parkas) pastatytas ir 1899 liepą atidarytas 16 vietų leprozoriumas. Jam paskirtas 2,5 ha plotas, aptvertas aukšta aklina tvora. Ligoniams leprozoriume suteiktas nuolatinis prieglobstis, priežiūra bei slaugymas. Kiekvienas, įtartas sergant raupsais, būdavo apgyvendintas leprozoriume 5 metams; kas 6 mėnesius jo sveikata tikrinta gydytojo. Sergančiuosius izoliuodavo visam gyvenimui. Ligoniai buvo surinkti ne tik iš Mažosios Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Tai buvo vienintelis leprozoriumas visoje Europoje. 1905–1910 užregistruota nuo 1 iki 4 ligonių, 1927 – 15. Leprozoriume ligoniams suteiktos geros gyvenimo sąlygos, jie viskuo aprūpinti, prižiūrėti. Izoliuoti nuo išorinio pasaulio, savo kasdienybę paįvairindavo dainomis, šokiais, muzika, švęsdami įvairias šventes. Ligonius lankydavo ir malda bei žodžiu guosdavo iš Klaipėdos atvykstantis kunigas. Artimiesiems leista sekmadieniais lankyti ligonius, tik jie turėdavo bendrauti per atstumą, t. y. jie galėdavo kalbėtis, bet negalėdavo prisiliesti. Raupsuotaisiais rūpinosi medicinos seserys ir 3 moterys tarnautojos, kurios ten ir gyveno. 2 kartus per savaitę iš Klaipėdos atvykdavo gydytojas. Jis ypač rūpinosi ligonių izoliacija; net leprozoriumo personalas į miestą išeiti galėdavo tik gydytojui leidus. Klaipėdos leprozoriumas veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Paskutinių leprozoriumo ligonių likimas nežinomas.

L: Das Deutsche Reich in gesundheitlicher und demographischer Beziehung, Berlin, 1907; Memeler Dampfboot, 1983, nr. 12.

Leonardas Poviliūnas