Krikštas

Krkštas, vienas pagrindinių krikščioniškos bažnyčios sakramentų, kurį gavęs žmogus tampa jos nariu. Krikštijant 3 kartus apipilama vandeniu (apšlakstoma arba panardinama), sakoma: Aš krikštiju tave vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Sakramentas įsteigtas Kristaus paliepimu krikštyti viso pasaulio žmones (Mt. 28, 16–20). Naujoji Testamento laikais per krikšto apeigas buvo panardinama į vandenį ir meldžiamasi. Ilgainiui teikiant sakramentą duodama druskos, patepama aliejumi, dovanojama žvakė, aprengiama baltu apdaru. Pirmojoje krikščioniškoje bažnyčioje krikštyti suaugusieji ir kūdikiai. Suaugusieji turėdavo iki krikšto 1–3 metus mokytis. Romos Katalikų Bažnyčia moko, kad per krikštą atleidžiamos visos ankstesnės nuodėmės, suteikiama malonė ir leidžiama žmogui priimti kitus sakramentus. Nuodėmės po krikšto atleidžiamos suteikiant atgailos sakramentą. Liuteronų Bažnyčia teigia, kad per krikštą atleidžiamos viso gyvenimo nuodėmės. Krikštijamasis kartu su Kristumi kenčia už žmonijos nuodėmes ir prisikelia naujam gyvenimui Kristuje. Po krikšto padarytos nuodėmės atleidžiamos išpažįstant tikėjimą ir skelbiant atleidimą (tikintysis iš naujo gauna krikšto sakramento palaiminimą). Pirmą kartą krikšto apeigas lietuvių kalba parengė Martynas Mažvydas knygoje Forma krikštyma (1559). Šią krikšto tvarką jis išvertė iš 1558 Prūsijos agendos. Jo veikalas bažnyčioje neprigijo, nes netrukus 1558 agenda pavadinta osiandriška, o M. Mažvydas, į krikštą neįtraukęs egzorcizmo apeigų, sulaukė kritikos.

Darius Petkūnas