Klaipėdos Augustės Viktorijos licėjus

Klapėdos Augũstės Viktòrijos licjus. 1737 priėmus visuotinio 7–14 metų vaikų mokymo įstatymą, į mokyklas siųsti ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Pastarosioms Klaipėdoje įsteigta atskira elementarinė mokykla, vadinta konrektoratu. Mišrių mokyklų buvo Senamiestyje, Krūmamiestyje ir Vitėje (pirmosios dvi vokiečių, trečioji lietuviška). Turtingesni klaipėdiečiai ir toliau mieliau samdė guvernantes savo dukroms namuose mokyti. Aukštesniu mergaičių lavinimu, prilygstančiu berniukų prusinimui, susirūpinta XIX a. pradžioje. Kelių įtakingesnių šeimų rūpesčiu apie 1806 prie realinės berniukų mokyklos atidaryta privati mergaičių klasė. Priskirtas pedagogas turėjo 14 mergaičių, suskirstytų pagal išprusimą į dvi grupes. 1811 jau veikė 2 tokios klasės, mokymo trukmė pratęsta iki 3 metų. Netrukus moksleivių skaičius viršijo 50, jas mokė du mokytojai; vieni jų už darbą gavo 400, kiti – 300 talerių per metus. Mokyta vokiečių ir lotynų kalbų, be klaidų rašyti laiškus, šnekamosios prancūzų kalbos, dar dėstyta tikyba, rankų darbai. Vėliau įvesti istorijos, gamtos, geografijos dalykai. Berniukų realinės mokyklos pedagogai bei tėvai nebuvo patenkinti įnamėmis, tad 1826 mergaičių klasė persikėlė į mokyklos direktoriaus Ulricho namą. Magistratas mergaičių mokyklą pripažino 1830; įteisintoji mokykla įkurdinta Turgaus gatvėje Aukštesniosios dukterų mokyklos (vok. Höhere Tochterschule) vardu. Tuokart joje buvo 4 klasės su 63 moksleivėmis. 1858 prisidėjo dar penkta klasė. Daugėjant moksleivių, dar kartą kraustytasi į pastatą greta reformatų bažnyčios. 1870 pertvarkytas mokymo turinys, įvesta antra užsienio kalba (anglų). 1882 mokymosi trukmė prailginama iki 9 metų, mokykla tapo vidurinė. Jai patikėta rengti pradinių mokyklų mokytojus. Pirmoji merginų grupė kvalifikacinius mokyklos egzaminus laikė 1886 Karaliaučiuje, o nuo 1887 jos egzaminuotos pačioje mokykloje. 1909 mokyklai pripažintas aukštosios mokytojų rengimo mokyklos (vok. Höhere Lehranstalt) statusas. Jos rektoriumi paskirtas geras antikos kalbų mokovas, švietimo reikalų tarėjas Hallingas. 1911 mokyklai vadovavo prof. dr. Richardas Le Mangas. Tuokart čia buvo jau 10 klasių su 278 mokinėmis bei 3 pedagogų klasės su 26 būsimomis pradinių mokyklų mokytojomis. 1911 jai suteiktas Karalienės Augustės Viktorijos mokyklos vardas, o 1912 ji perkelta į naujus, patogiai įrengtus jugendo stiliaus rūmus Parko gatvėje (dabar čia Klaipėdos universiteto Menų fakultetas). Juose buvo aktų ir sporto salės, valgykla, atskirų mokomųjų dalykų kabinetai. Tai buvo moderniausia aukštesnioji mokykla visoje Prūsijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, čia įkurta sužeistųjų ligoninė, o moksleivės mokėsi Senamiesčio berniukų vidurinės mokyklos patalpose. 1915 bendrojo lavinimo klasės vadintos licėjumi, t. y. privilegijuota, aukšto lygio mokymo įstaiga, pedagigikos klasės – vyresniuoju licėjumi (vok. Oberlyzeum). 1919 buvo 12 klasių ir 465 mokinės, vyresniajame licėjuje – 4 ir 43 būsimos mokytojos. Klaipėdos kraštą 1923 prijungus prie Lietuvos, mergaičių mokykla tęsė savo darbą. Tada čia laikyti ir brandos atestato egzaminai (išlaikiusios juos turėjo teisę studijuoti universitetuose). Sustiprintas kalbų dėstymas: anglų kalba pradėta mokyti nuo sekstos, lietuvių – nuo kvintos (ją dėstė Magdelena Kühn), lotynų arba prancūzų – nuo aukštesniosios sekundos. 1937 mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. Licėjuje įvairiu metu mokydavosi nuo 146 iki 374 mergaičių (tarp jų nemaža lietuviškomis pavardėmis). 1936 dirbo 13 mokytojų – 8 moterys, 5 vyrai. 12 jų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, aukštąjį išsimokslinimą įgijusių – 5. Paskutinis direktorius Hansas Lobsienas (paimtas į kariuomenę žuvo fronte).

Albertas Juška

Iliustracija: Buvusio Karalienės Augustės Viktorijos licėjaus pastatas