keiksmai ir prakeiksmai

keiksma ir prakeiksma, žodžiai ir frazeologizmai, jais reiškiamas ūmus apmaudas ir pikta valia. Lietuviškų keiksmažodžių realijos – neišvaizdūs ar kenksmingi, niekinamąsias prasmes įgiję ropliai (rupūžė, gyvatė, žaltys), ligos (cholera, sukata, kaulų lūžiai), pavojingi gamtos reiškiniai (perkūnas, žaibas), neigiamos antgamtinės būtybės (velnias, giltinė), žiaurios bausmės (pakorimas). Pavieniais keiksmažodžiais arba jų samplaikomis su kitais žodžiais buvo reiškiamos emocijos. Neįtikęs asmuo, gyvis, daiktas sutapatinamas su keiksmažodyje minimu odioziniu objektu, jis suniekinamas ar varomas šalin, pvz., Eik po velnių!, Tu, žalčio išnara! ir kita. Kai keiksmu norima palinkėti ką nors pikta, jis tampa prakeiksmu ir turi maginę žodžių galią, pvz., Kad tave perkūnas nutrenktų vidury žiemos! Seniausi lietuviški keiksmai užfiksuoti Mažojoje Lietuvoje – J. Brodovskio, K. Milkaus žodynuose (XVII–XVIII a.), A. Šleicherio lietuvių kalbos skaitiniuose (XIX a. vidurys), A. Bezzenbergerio lietuvių kalbos tyrinėjimuose (XIX a. pabaiga). Čia keiksmų ir prakeiksmų motyvai yra tie patys kaip ir kituose lietuvių kalbos plotuose, pvz., Ima jį balti arimai!, Kad perkūns, pakilęs dešimt klasterių, tave į žemę įtrenktų!, Kad jį nelabasis pagriebt!, Kad tave giltinė! Seniausiuose Mažojoje Lietuvoje užrašytuose tekstuose yra išlikusių archajinių lietuvių kalbos formų, pvz., Kad tu žemėje nerimtumbei!, Kad tu sudegtumbei!, Kad tu nepastotumbei!, taip pat žodžių, primenančių mitinę senovę, pvz., Kad tave dievaitis (Perkūnas) užmuštų!, bei šiam kraštui būdingų germanizmų, pvz., Kad tu ant galgių (kartuvių) pareitumbei. Buvo ir humoristinių keiksmų ir prakeiksmų perdirbinių, pvz., Kad tave per krūmus!, Kad tave kiškis subadytų!

L: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės. Vilnius, 1956; Bezzenberger A. Litauische Forschungen. Göttingen, 1882; Lietuvių tautosaka. 5 t. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai,1968.

Kazys Grigas