Karklininkų parapija

Karkliniñkų parãpija. 1897 ar 1899 sudaryta atskira bažnyčios apylinkė, parapijos statusas gautas 1904. Tada susirūpinta maldos namų statyba: 1908 išmūrytas namas kunigui, o po 2 metų Rytprūsių vyriausiasis vyskupas D. Braunas pašventino ir bažnyčią. Stovėjo ji, kukli, plytinė, kiek atokiau nuo jūros kranto. Pirmasis kunigas – Eduardas Drückleris, kilęs iš Labguvos apskrities Miellaukių bažnytkaimio. Absoliuti dauguma parapijiečių buvo lietuvininkai. 1921 parapijoje užregistruoti 1204 nariai, 1926 – 1850 ir 1936 – apie 1900. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po E Drücklerio kunigavo: 1931–1934 Kurtas Malzeris, 1934–1935 Gustavas Gildė, 1936–1937 Wilhelmas Reisgys, 1937–1943 Michaelis Klumbys, 1943–1945 Helmutas Kemešys (Kemmesies). Per Antrąjį pasaulinį karą maldos namai tik šiek tiek apgadinti, tačiau vėliau čia įkurdintas SSRS kariuomenės dalinys juos nugriovė; liko tik pamatai, kurie ir liudija bažnyčios vietą. Parapija atkurta 1948, pamaldas gretimame Šaipių kaime Urtės Siušelienės name laikė sakytojas iš Nemirsetos Ansas Dumbrys. Prasidėjus emigracijai į Vokietijos Federacinę Respubliką, tikinčiųjų bendruomenė sumenko. Ją primena tik prie Baltijos prigludusios senos kapinaitės su kryžiais ir krikštais, su juose įrašytomis lietuvininkų, kuršininkų, vokiečių pavardėmis. Likę senieji gyventojai jas saugo ir tvarko.

Albertas Juška

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Karklininkų bažnyčia, iki 1944 / Iš Bernardo Aleknavičiaus rinkinio