Karklės parapija
Kaklės parãpija. XVII a. pradžioje Karklės kaime įkurta Rusnės parapijos filija. Pamaldos laikytos nedidelėje, apie 1623 įrengtoje koplyčioje. 1644 bendruomenei suteiktos parapijos teisės, kunigauti atvyko Davidas Pantelius (ar Pandelius). Pirmoji bažnyčia, iš molio nudrėbta, dengta marių nendrėmis, pašventinta 1680. Stokojant dvasininkų, sutinkančių kunigauti vargingoje pamario žvejų bendruomenėje, karkliškiai filijos statusu prijungti prie kaimyninės Šakūnų parapijos. Iš lauko akmenų bei plytų 1772 pastatyta nauja bažnyčia. Turėjo lygias medines lubas, suvienytą altorių-sakyklą, jį puošė Madonos su kūdikiu, apaštalų Petro ir Povilo statulos. Vienintelis varpas, pasak vietos žmonių, savo gaudesiu vis raginęs: Dienoj miegok, naktyj žvejok! Dienoj miegok, naktyj žvejok! 1838 bendruomenė vėl neteko parapijos statuso ir tapo Kalnininkų parapijos filija, bet 1855 jį atgavo. Ekonomiškai kiek atkutusi bendruomenė 1899 pasistatė mūrinę neogotikos stiliaus vienabokštę su zakristija bažnyčią. Ją kilnino grakštus bokštas. 1848 Karklės ir Kalnininkų bendruomenę sudarė 2300 žmonių, iš jų 1380 buvo lietuvininkai. 1878, kai Karklės parapija tapo vėl savarankiška, joje užregistruota 1250 žmonių (iš jų lietuvių apie 300, 1902 – 80). Tuo laiku čia kunigavo dvasininkai lietuviškomis pavardėmis: Karlas Kuršaitis, Johannas Christoleitis (Krištolaitis?), Ottas Tautorius. Pamaldos lietuvių kalba nutrauktos veikiausiai per Pirmąjį pasaulinį karą.
Albertas Juška
Iliustracija: Karklės bažnyčia, sunaikinta po II pasaulinio karo / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo