Karaliaučiaus teatrai

Karaliáučiaus teãtrai. Karaliaučiaus turgaus aikštėje 1323 suvaidinti pirmieji vaidinimai. Tiuringijos pavyzdžiu jie buvo religinio turinio. Vaidinimams foną sudarė pilies sienos. Žiūrovai buvo riteriai, dvasininkai bei miestelėnai. 1324 vienuolis dominikonas Liudorfas Saksonietis sukūrė poetinius Senojo ir Naujojo Testamento paveikslus. 1327 vyskupas Jonas Šviesusis (Clare) padovanojo Karaliaučiaus kapitulai 18 religinio turinio rankraščių ir paskatino surengti vaidinimą apie šv. Kotryną. Per šventes persirengėlių žaidimai vykdavo ir gatvėse. 1390 atvykus Anglijos princui Henrikui Derby, Karaliaučiaus gatvėse surengti Kalėdų vaidinimai. Tik 1444 vyskupas Nikolajus uždraudė dvasininkams dalyvauti persirengėlių eisenose. Įsigalėjus Reformacijai bet kokie vaidinimai buvo laikomi nuodėmingais. XVIII a. Europoje vyravusi italų opera Karaliaučiaus nepasiekė. 1718–1720 Holsteino hercogo prašymu karalius leido Karaliaučiuje vaidinti Berlyno aktorių trupei, kuriai vadovavo Johannas Carlas Eckenbergas, karaliaus giminaitis. Ši trupė vaidino jomarkuose, pridarė miestui skolų ir pabėgo. 1736 Gottschedinas parašė scenos vaizdelį-pokštą apie dvasininkus. Karaliaučiaus teatro veikla suaktyvėjo po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 Stettineris įkūrė Rytprūsių krašto teatrą. Miesto teatras vertėsi sunkiai. Pirkliai D. Voitelis ir Meyerowitzas nupirko jį ir perdavė operos teatrui. Iki 1925 teatro intendentu dirbo Richardas Rosenheimas. Berlyno architektas Oskaras Kaufmannas perstatė teatro pastatą ir atidarė Naująjį teatrą. 1925–1933 jam vadovavo Fritzas Jessneris. Teatras propagavo Rytprūsių autorius, buvo vaidinami H. Sudermanno veikalai (Karaliaučiuje jis buvo gerbiamas, nors Berlyno kritikų labai puolamas). 1926 Karaliaučiuje gastroliavo Maskvos A. Tairovo kamerinis teatras. Dėl to mieste buvo kilusi net politinė diskusija. Žymesni Karaliaučiaus teatro aktoriai: Wolfas Beneckendorffas, Güntheris Bobrikas, Clausas Clausenas, Albinas Skoda, Albertas Lievenas, Gerda Müler, Franzas Pfaudleris, Ruth Trump, Gertruda Gerlach-Jacobi, Marga Legal, Rudolfas Essekas. 1929–1930 čia dirbo Martinas A. Bormannas. 1919 Erwinas Piscatorius (1893–1966) Karaliaučiuje įkūrė politinį Tribunolo teatrą, kuriame pastatė A. Strindbergo, F. Wedekindo, K. Sternheimo pjeses. Jo spektakliuose vyravo atviras proletarinės agitacijos stilius. Eksperimentams nepavykus, teatras išvyko į Berlyną. Iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiuje dar veikė Luizės teatras, kuriam vadovavo Jamesas Kleinas. Jį irgi nupirko D. Voitelis ir įkūrė komiškąją operą. Iki 1925 jam vadovavo Hansas Bechmannas. Teatras nusigyveno ir vėl atiteko miestui. Tais metais Karaliaučiuje veikė Karlo Binko (1887–1953) draugija, teatre propagavusi tarmes. Jis pats rašė sceneles Rytprūsių tarme ir statė su mėgėjais. Reinhardtas Leibrandtas per įvairius renginius teatre diegė Rytprūsių folkloro, žvejų šokių, kraštotyros elementus.

L: Gause F. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preussen. Köln-Weimar-Wien. 1996; Teatrinės minties pėdsakais. V., 1969.

Petras Bielskis

Iliustracija: Karaliaučiaus teatras, 1809 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932