kanibalizmas
kanibalzmas (ispaniškai canibal – žmogėdra), žmogėdrystė, žmogienos valgymas. Mažojoje Lietuvoje kanibalizmas nustatytas 1946–1947, kai šį kraštą okupavo sovietų kariuomenė. Kanibalizmą sukėlė iš anksto suplanuota vietos žmonių naikinimo akcija: iš gyventojų buvo atimtos maisto atsargos, sėkliniai grūdai, o gyvuliai bandomis išvaryti į rytus. Per keletą mėnesių visoje Karaliaučiaus zonoje neliko jokio gyvio, tinkamo mitybai. Įsisiautėjus badui, Karaliaučiaus turguje prekiauta vaikų ir moterų mėsa. Sužvėrėjusios žmogystos aukas nužudydavo čia pat, atokesniuose griuvėsiuose. Tokius faktus liudija šį laikotarpį išgyvenę asmenys, oficialūs dokumentai. Išlikusiame sovietų vidaus reikalų komisaro Trofimovo 1946 V 6 slaptame pranešime Stalinui rašoma, jog Karaliaučiuje už žmonių lavonų mėsos pardavimą suimti du vokiečiai – kapinių sargas N. G. ir krepšių pynėjas L. K. Atlikus tyrimą nustatyta, kad pirmasis nuolat nukapodavo lavonų apatines galūnes ir per savo pagalbininką krepšių pynėją L. K. pardavinėdavo vietos gyventojams. Per kratą jo bute rastos kelios statinės, kuriose laikyta parduoti paruošta žmogaus mėsa. Atkasus kapus, rasta 15 lavonų nukapotomis apatinėmis galūnėmis. 1947 pavasarį Kaliningrado srities Vidaus reikalų ministerijos įgaliotinis generolas majoras Trofimovas rašte komisarui S. Kruglovui pranešė, kad per 1947 I ketvirtį užregistruota 12 žmogėdrystės atvejų. Nurodė, kad kai kurie vokiečiai ne tik valgo lavonų mėsą, bet dėl to žudo savo vaikus, giminaičius. Nustatyti 4 tokie atvejai. Vėlesniais mėnesiais daugeliui šio krašto žmonių išlikti padėjo jų nelegalios išvykos į Lietuvą, ten susirinkti maisto produktai.
Albertas Juška