Jurginės

Jurgnės, Šv. Jùrgio dienà, senovinė pirmojo gyvulių išginimo į ganyklą ir pavasario žemės ūkio darbų pradžios šventė. Katalikų Bažnyčia ją sutapatino su Šv. Jurgio, gyvulių globėjo, diena (balandžio 23). Jeronimo ir Jono Maleckių (XVI a.) teigimu, Jurginės nuo seniausių laikų Mažojoje Lietuvoje buvo iškilmingai švenčiamos; buvo atliekamos alaus aukojimo dievams – Perkūnui, Pilvičiui, Pykuoliui, Žvaigždikiui – apeigos. Mato Pretorijaus (XVII a.) liudijimu, per Jurgines iki gyvulių parginimo iš ganyklų šeima pasninkaudavo. XIX–XX a. pradžioje per Jurgines laukininkai nedirbo žemės ūkio darbų, nekinkė arklių, nevalgė mėsos; apeidavo laukus nešini duonos kepalėliu, dažytais kiaušiniais – jurginukais, velykinių margučių – velykaičių lukštais ir kumpio kaulais. Kaulus užkasdavo ant ežios šv. Jurgiui, prašydami gero derliaus, apsaugoti gyvulius nuo vilkų. Parugėje vaišindavosi (vaišių svarbiausias patiekalas – vaisingumo simbolis – kiaušiniai, kiaušinienė), žaisdavo, dainuodavo. Bažnyčioje ant altoriaus padėdavo aukų (lašinių, kumpių), dalydavo elgetoms duoną. XIX–XX a. pradžioje nuo Jurginių samdydavo kaimo kerdžių, kumečius; ūkių nuomininkams (pusininkams) per Jurgines prasidėdavo ir baigdavosi žemės nuomos sutarties galiojimo laikas.

Angelė Vyšniauskaitė