Jučių parapija

Juči parãpija įsteigta 1727 Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo nurodymu, kai po didžiojo maro ir bado Gumbinės apylinkės buvo apgyvendintos vokiečių (daugiausia reformatų tikėjimo), kurie atvyko iš Pfalzo ir Hesseno kraštų. Atsikėlė ir Prancūzijos bei Šveicarijos reformatų, pastarieji sukūrė šveicarų koloniją. Laikyti pamaldas prancūzų kalba pakviestas kunigas David Clarence, kuris rūpinosi ir reformatų bažnyčios statyba. Ji 1727 baigta statyti ir pašventinta. Pirmieji maldos namai buvo mūriniai, dideli: 33,6 m ilgio ir 16,8 m pločio, be didelių pagražinimų. Iš pradžių ten vykdavo reformatų pamaldos, o vėliau – ir liuteronų. Reformatų kunigas Danielius Ernstas Andersas (ar Anderschas) pamaldas 1749–1751 irgi laikė prancūzų kalba. Jo šeimos mokytoju, guvernantu (1748–1750) dirbo studentas Immanuelis Kantas – būsimasis įžymus naujųjų amžių filosofas. Jis įrašytas sutuoktuvių liudytoju ir bažnyčios knygose: Immanuel Kant, Studiosus philosophiae. 1818 viesulas nuvertė medinį bažnyčios bokštą, o šis krisdamas apgriovė patį pastatą. Remonto darbai baigti tik 1848, tačiau po 3 dešimtmečių maldos namai dar kartą pertvarkyti. Tada pristatytas nedidelis cinkuota skarda dengtas bokštas, besibaigiąs iškilaus erelio figūra, sumontuoti vargonai, puošti rokoko stiliaus ornamentika, bareljefais. Bronius Kviklys nurodo, kad iki didžiojo maro bei bado aplinkiniuose kaimuose lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą (iki 90 %); istoriko Algirdo Matulevičiaus duomenimis, net 97 %. Bet ir apie 1890 čia lankęsis lietuvių tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis dar galėjo užrašyti aibę lietuviškų pavardžių, smulkiosios tautosakos.

Albertas Juška

Vilius Pėteraitis

Iliustracija: Jučių bažnyčia, kurios nė žymės neliko / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo