Jučiai

Jučia (vok. Judtschen, nuo 1938 Kanthausen; rus. Veselovka), bažnytkaimis ir valsčiaus centras Gumbinės apskrityje, tarp Gumbinės–Įsruties geležinkelio ir Unguros upės, jos kairiajame krante, 14 km į vakarus nuo Gumbinės. 1557 paliudyti Jutzschwethen, 1590 Jutschen. 1559 minimas būras Jotze, gyvenęs netoli Jučių, Lampsėdžiuose. Iki 1709–1711 didžiojo maro bei bado Jučiai ir apylinkės buvo grynai lietuviški. XX a. pradžioje buvo keliolikos įvairaus dydžio sodybų netaisyklingas gatvinis kaimas prie Unguros upės, keliolika aplinkinių viensėdžių, geležinkelio stotis. Buvo išlikusi senovinė rėžinė žemėvalda. Evangelikų reformatų bažnyčia, klebonija ir kapinės buvo Jučių rytiniame gale. Senąjį lietuvišką Jučių vietovardį naciams panaikinus, bažnytkaimis pavadintas žymaus filosofo I. Kanto garbei – Kanthausen, nes čia jis mokytojavo. Prie XIX a. perstatytos klebonijos buvo pastatytas paminklas karuose žuvusiems parapijiečiams. 1939 buvo 374 gyventojai. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia nuniokota, 1985 sovietų kareiviai bažnyčią susprogdino, jos akmenis panaudojo kelių statyboms. 1990 buvo vos 1/3 senųjų pastatų liekanų, suniokota klebonija. Šventorius virto šiukšlynu. Vietovardis kilęs iš pavardės Jùčis, Jučỹs arba Jùčas.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Jučiai, 1988