holocenas

holocènas (gr. holos – visas, kainós – naujas), jauniausia, iki šiol tebesitęsianti dabartinio geologinio periodo – kvartero – dalis. Holoceno pradžia sutarta vadinti laiką, kai paskutinis žemyninis ledynas (maždaug prieš 10 tūkst. metų) ėmė trauktis iš Salpauselkės galinių morenų ruožo Suomijos pietuose. Holocenas skirstomas į 5 klimatinius periodus (chronozonas): preborealį (prieš 10–9 tūkst. metų), borealį (prieš 9–7,8 tūkst. metų), atlantį (prieš 7,8–5 tūkst. metų), subborealį (prieš 5–2,5 tūkst. metų) ir subatlantį (prasidėjo prieš 2,5 tūkst. metų). Preborealyje klimatas buvo vidutiniškai šiltas ir sausas, išplito netankūs beržynai. Pirmoji borealio pusė sausa (augo pušynai), antroji – drėgna ir šiltesnė (daug lazdynų, ėmė plisti guobos). Atlantis – drėgnas periodas (sumažėjo guobų, liepų, ąžuolų ir lazdynų, išplito pušys ir skroblai). Subatlantyje šiek tiek atšilo ir pasidarė drėgniau – padaugėjo ąžuolų ir skroblų. Holocene formavosi šiuolaikiniai miškai, ežerai, upės, pelkės, Kuršių marios ir Aismarės bei jų nerijos. Kaupėsi žemyninės – eolinės, ežerinės, upinės, pelkinės, šaltinių – nuosėdos (smėlis, žvyras, molis, dumblas, gitija, durpės, klintinis tufas) ir jūrinės lagūninės nuosėdos (smėlis, molis, dumblas, gitija). Didžiausias holoceno nuogulų storis yra Kuršių nerijos kopose (per 70 m), mariose – vidutiniškai 12–21 metras. Preborealio ir borealio metu gyveno mezolito, atlantyje ir subborealio pradžioje – neolito, subborealyje ir subatlančio pradžioje – žalvario kultūros žmonių bendruomenės. Subatlantyje prasidėjo geležies amžius.

Meilutė Kabailienė