Gilijos parapija

Evangelikų Liuteronų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas su centru Gilijoje ir jo bendruomenė.

Gilijõs parãpija. Pamaldos Gilijoje organizuotos nuo 1648, jas privačiame name laikė iš Labguvos atvykstantis kunigas. Nedidukė fachverkinė bažnyčia pašventinta 1707. Antroji – mūrinė, čerpių stogu, dviem frontonais, bet bebokštė – pastatyta 1851. Ji stovėjo prie skersinio Bažnyčios kanalo, kuriuo į pamaldas valtimis atplaukdavo žmonės ir iš gretimo Tovės kaimo. XIX a. Gilija garsėjo kaip lietuviškiausia parapija. Pasak Viliaus Kalvaičio, jo varpas skambėjo: Martyn, brolau, Gilijoj skendau! 1848, kai daugelyje parapijų jau dominavo vokiečių tautybės asmenys, čia dar buvo 73% lietuvių. 1878 iš 4273 parapijiečių lietuviais užrašyta 1887 (44%), 1907 – 1555 (38,7%), 1921 – apie 1000. Lietuviškos pamaldos nuolat vykdavo iki Hitlerio atėjimo į valdžią (1933), bet konfirmacijos lietuvių kalba atsisakyta jau nuo 1898. Bažnyčia nugriauta po Antrojo pasaulinio karo, kapinės išdraskytos. 1775–1800 Gilijoje kunigavo lietuvių religinės raštijos darbuotojas Ch. M. Pötschas, 1800–1806 adjunktu, 1806–1819 kunigu dirbo kitas lietuvių raštijos darbuotojas Johanas Frydrichas Glogau, 1819–1827 – pamokslų į lietuvių kalbą vertėjas Gotfrydas Lebrencas Ostermejeris.

Albertas Juška

Iliustracija: Gilijos parapijos bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Gilijos parapijos bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968