galvos nukirtimas
galvõs nukirtmas. Tai paprotys nukirsti galvą nesava mirtimi mirusiam žmogui. Tikėta, kad tokiam lavonui nukirtus galvą jo vėlė nevirsianti vaiduokliu ir naktimis negąsdinsianti artimųjų. Mirusiojo palaikus slapta iškasdavo ir nukirtę galvą dėdavo ją tarp mirusiojo kojų taip, kad šis tariamai negalėtų jos pasiekti ir vėl „užsidėti“. Galvos nukirtimo paprotys minimas Prūsų teisyne (1340), Prūsijos istoriko ir kartografo Casparo Hennenbergerio darbuose (XVI a.), Adomo Liudviko Jucevičiaus etnografiniame veikale Lietuva (1846), tautosakoje. Lavono galvos nukirtimas slaptai praktikuotas Prūsijoje net XIX a. pabaigoje.
Angelė Vyšniauskaitė
Iliustracija: Rašytojos Ievos Simonaitytės aprašyto pikto prievaizdo, kurį perlaidojant už šventoriaus neva buvo nukirsta galva, kapas Priekulėje, 1966