galvos danga

galvõs dangà, aprangos dalis. Mažosios Lietuvos merginos XVII a. nešiojo (ant kasų) juodu pliušu aptrauktą lankelį, prie kurio prisisegdavo rūtų ar mirtų vainiką; žiemą vainikus pasidarydavo iš balto popieriaus, raudono ir mėlyno audinio. Panašiomis, tik puošnesnėmis, karūnėlėmis puošėsi ir nuotakos. XVIII a. Ragainės ir Tilžės apylinkėse nuotakos kasas susisukdavo ties ausimis; kairiąją puošdavo mažu rūtų vainikėliu. Kartais plaukus susukdavo ant pakaušio ar išleisdavo, dėjosi 4–5 pirštų pločio juodo aksomo karūnėlę (primena kepurėlę) su rūtų vainiku ant viršaus (samantos vainikas). Eduardas Gisevijus rašė, kad XIX a. I pusėje sužadėtinės nešiojo vainikus „žalio pliumažo su plevėliniu auksu“, kurių tarpai pritaisyti kabančių metalinių pagražinimų. Lietuvininkų nuotakos dar puošėsi „sidabro lankeliu, susegančiu trumpą muslino šydą, nusvyrantį užpakaly; Rusnės apylinkėse – kyku ir juodo fetro ar aksomo lanku – antmovu“, dažnai išsiuvinėtu auksu su metaliniais blizgučiais priekyje ir keturiais žalio šilko kaspinais, pritvirtintais virš lankelio, nuo dešinės iki kairės ausies – užpakalyje. XVI a.–XIX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje jaunamartės nešiojo sužadėtinės galvos dangą, kol pagimdys sūnų, XIX a. pradžioje – kol taps motina. J. Lasickis rašė, kad nuotakai uždėdavo ant galvos geležį (veikiausiai lankelį), įvyniotą į baltą audeklą. Vėliau ir Merkatoriaus atlase (1590) minima, kad „moterys uždeda nuotakai vainiką, papuoštą baltu lininiu audeklu, kurį žmonos gali nešioti, kol pagimdo sūnų“. J. Brando liudijimu, po vestuvių dėvėta vestuvinė karūnėlė (iš aksomo), E. Gisevijaus – čepčius arba nuometėlis – „plono audinio šydas, kabantis iš abiejų šonų“ (greičiausiai čia minima kepurėlė su nuometėliu). Georgas Sauerweinas mini ypatingą jaunamarčių galvos dangą – plotką, kurią sudarė ilga, plona skarelė su išsiuvinėtomis margaspalvėmis gėlėmis dviejuose kampuose; itin meniškas jos ryšėjimo būdas – užsidėdavo ir nusiimdavo kaip tiurbaną. Moterys plaukus prisidengdavo, ryšėjo skaras (skepetas), vasarą – skareles. Dažnai skaras ryšėjo ir ant skarelių ar kepurėlių. XVII a.–XIX a. I pusėje nešiotos dažniausiai baltos, kampuose siuvinėtos ir languotos skaros; pagal ryšėjimo būdą vadintos raiščiu, muturu. Rusnės apylinkėse muturą – baltą lininę skarą – surišdavo taip, kad „šonuose būtų ritinėliai“, kitur „kaip tiurbanu muturiuodavo“. Klaipėdos krašte XX a. pradžioje jį dėvėjo vyresnės moterys, sakydamos, kad be muturo negražu rodytis žmonėse. Nuometas ir raištis nebenešiotas nuo XIX a. vidurio, nors XIX a. pabaigoje vyresnės moterys dar prisiminė jų rišimo būdus. G. Sauerweinas mini nuometą (ir nuometėlį); jis buvo šalio formos iš tiulio ar siuvinėto audinio, sudedamas kaip kykas, tik nuometo galai nukarę nugaroje, o kyko – šonuose. XVII a. 8 dešimtmetyje Ragainės apylinkėse dėvėtos kepurėlės su austais ar siuvinėtais papuošimais, tvirtinamos prie lankelio. Jaunos moterys virš kepurėlės nešiojo siaurą ploną audinį (šydą), austą didelėmis akimis, pasiturinčios – permatomą pirktinį audinį (po kepurėle). Įsruties apylinkėse kepurėlės dėvėtos be lankelio (nukarusios), su mažu plonu audiniu po jomis; minimos ir disko formos megztos kepurėlės. XVII a. 8-ajame dešimtmetyje dėvėjo kepurėles iš baltos drobės ir kykus, dažniausiai su mediniu lankeliu, aptrauktus baltu lininiu audiniu; XVIII a. viduryje kepurėlės viršų puošdavo sukryžiuotomis virvutėmis, prie kraštų prisiūdavo 5–7 cm ilgio klostelius. XIX a. kepurėlės apvalios, tamsių spalvų, megztos ar iš tiulio, susiūtos vertikalia siūle iš dviejų dalių; baltos kepurėlės dėvėtos po skara. Vyrai XVII a. pabaigoje vasarą nešiojo veltas (febrines) siaurų brylių žemas kepures, Įsruties apylinėse – platesniais bryliais. Žiemą dėvėjo juodas arba pilkas pamuštas avies (barinė), kiškio ar baublio kailiu, turtingesni – lapės. XVIII a. pabaigoje nešiodavo aukštas plačiu viršumi – mučes, žiemą – kailines su atvartais priekyje ir užpakalyje kepures. XIX a. žiemą pajūryje buvo dėvimos mėlynos milinės, pamuštos vata, su įsiūtu raudonos ar žalios spalvos flaneliniu arba medvilniniu audiniu, dengiančios kaklą (šalmo formos) kepurės (kepužės); kepurėtų vyrų pulkas atrodė kaip kareivių būrys.

Irma Šidiškienė

Iliustracija: Mažlietuvių nuotaka, XVIII a. / Bock F. S. „Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen“. Bd 5. Dessau, 1785