Eisuliai Aukštieji

Eisùliai Aukšteji (vok. 1785 Ober-Eyssuln, nuo 1877 Ober-Eisseln, vėliau Obereißeln; rus. Garino), kaimas ir valsčius Ragainės apskrityje, 6 km į rytus nuo Ragainės, abipus plento į Lazdynus, Nemuno kairiajame krante. 1490 paliudyti Eyssil. Eisuliai kūrėsi Vilkyškių kalvagūbrio tąsoje (vok. Obereisselner Hohenzug). Su Kaukaro (vok. Kaukarushöhen) ir Pilies kalnu žymiausia pakiluma Mažosios Lietuvos šiaurėje, kur VIII a. manoma stovėjus pilį. Tai galėjo būti skalvių genčių sargybinis signalinis piliakalnis įtvirtinimų žiede aplink Rambyną. Aukščiausia vieta – Pabudkalnis (vok. Signalberg) su XIX a. pabaigos Bismarcko bokštu. Piliakalnių yra ir apylinkėse. Kalvagūbrio šiaurės gale, panemunėje, buvo įrengtas Ragainės griovų parkas, dėl įspūdingų reginių vadintas „Lietuvos Šveicarija“. Vasarotojams ir iškylautojams aukštose Nemuno pakrantėse iki pat Ragainės buvo nutiesta takų. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo nuolatinis susisiekimas garlaiviais su Ragaine ir Tilže. Eisulių dvare paplentėje ir panemunės žvejų bei laukininkų sodybose 1939 buvo 403 gyventojai. Pakrantėje buvo užeiga, parkas, paplentėje – lentpjūvė su rąstų pakėlimu nuo upės, vėjo malūnas. Buvo išlikusi senovinio kaimo savaiminė struktūra – laisvai išsidėsčiusios sodybos. Eisulių pradžios mokykloje mokytojavo Jurgis Meškaitis, vertėjas, rašytojas, žodžių ir padavimų rinkėjas. Po 1944 Eisuliai sunyko. Vietovardis yra priesagos -uiliai vedinys iš eis- šaknies, plg. liet. eisa – eisena, pvavardė Eis-atis, prūsų Eis-Utte.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Bismarcko bokštas Aukštuosiuose Eisuliuose / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938

Iliustracija: Aukštųjų Eisulių apylinkės, iki 1944 / lš Viliaus Pėteraičio archyvo