Eglaitė

Egláitė, Mažosios Lietuvos rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) literatūrinis slapyvardis. 1919 įsteigus Vanagų jaunimo draugiją „Eglė“ I. Simonaitytė tapo valdybos sekretore ir, rašydama apie jos veiklą, pradėjo bendradarbiauti spaudoje. 1920–1933, pasirašinėdama Eglaitės slapyvardžiu, paskelbė apie 100 eilėraščių. Ji rašė paskatinta Frydricho Bajoraičio ir M. Hofmano pavyzdžio. Leidiniuose Klaipėdos žinios, Lietuviška ceitunga, Lietuvos keleivis, Prūsų lietuvių balsas, Rytojus, Tilžės keleivis, Darželis ir kituose I. Simonaitytė pasirašinėjo ir E. S. Eglaitės, E. S., Bemokslės, Vanagiškės, Lietuvaitės, Tautrigos, Sesutės slapyvardžiais. 1921 I. Simonaitytė dirbo Ryto spaustuvės leidžiamo laikraščio Prūsų lietuvių balsas redakcijoje, pasirašydama Draugijos raštininkės slapyvardžiu. Meninis Eglaitės slapyvardžiu pasirašinėjamų eilių lygis nedidelis, kai kurie agitacinio pobūdžio, šlubavo eilėdara ir kalba, nelabai nutolusi nuo prozos. Poetiniai bandymai buvo laikinas reiškinys Aukštujų Šimonių likimo autorės kūrybinėje biografijoje, jų Simonaitytė lengvai atsisakė, supratusi tikrąjį, prozininkės, pašaukimą. Tačiau jos eilių negalima išbraukti, jos buvo žinomos visuomenei, mielai skaitomos švenčių programose. Eilėraščiai Į kovą, Mano darželis, Aš netylėsiu, Oi, mano darželis, Turėk saulę širdelėj buvo perspausdinami, Mano gyrius – 3 kartus, kai kurie net plagijuojami. 1921 eilėraščio Viltis plagiatoriui I. Simonaitytė grasino teismu.