ediktai

edktai (lot. edictum < edico – paskelbiu, įsakau), XVI–XIX a. pradžios valdovų įsakai, paliepimai – normatyviniai aktai, privalomi visiems pavaldiniams ar kuriam jų sluoksniui, skirti visai valstybei ar atskiram kraštui, sričiai, provincijai. Prūsijos kunigaikščiai, Brandenburgo-Prūsijos valstybės kurfiurstai nuo XVI a. leido ediktus ir Mažosios Lietuvos lietuviams. Ediktų labai padaugėjo XVIII a. I pusėje, kuomet Prūsijos karalius į Mažąją Lietuvą kvietė iš germaniškųjų kraštų kolonistus vokiečius, teikdamas jiems įvairių privilegijų, tuo pačiu dalį lietuvių kaimiečių nustumdamas į žemiausius socialinius sluoksnius. 1807 karalius Friedrichas Wilhelmas III Klaipėdoje paskelbė ediktą dėl baudžiavos Prūsijoje panaikinimo. Išleista ediktų dėl pabėgusių baudžiauninkų, kolonistų bei dezertyrų gaudymo ir represavimo, dėl skundų karaliui davimo tvarkos, dėl kovos su žmonių ir gyvulių epidemijomis bei ligomis, dėl žvirblių ir varnų naikinimo, duonkepių krosnių iškėlimo iš namų, dėl avėjimo vyžomis, šeimynos samdymo sąlygų. Už ediktų (įsakų, gromatų) nesilaikymą laukininkams ir kitiems kaimiečiams grasinama didelėmis bausmėmis, neretai mirties bausme, o bajorams ir kitiems kilmingiesiems – dažniausiai nedidelėmis piniginėmis baudomis. Valstybė iš centro per didelį biurokratijos aparatą smulkmeniškai reguliavo ne tik savo valdinių, daugiausia ūkininkų bei varguomenės, prievoles, bet ir patį gyvenimo būdą, šalindama Prūsijos valdžiai nepatinkamus senovinius gyvenimo papročius; tuo pačiu buvo naikinami lietuvių etnokultūriniai savitumai. Daugelis Prūsijos valdininkų vokiečių nemokėjo lietuvių kalbos ir su vietos gyventojais bendravo tik per vertėjus. Todėl vokiečių administracija, reikalaudama iš ūkininkų, kad šie tiksliai vykdytų centrinės valdžios ediktus, skelbė juos gyventojams suprantama kalba, Mažojoje Lietuvoje – lietuviškai. Dėl tų ediktų skelbimo lietuvių kalba valdovas išleido keletą raštų (1720, 1724,1725). Iš pradžių buvo reikalaujama, kad centrinės valdžios ediktus lietuviškai skelbtų bažnyčių pamokslininkai, bet jie ne visada sugebėdavo tiksliai ir suprantamai tai atlikti. Dėl to ediktus, išvertus į lietuvių kalbą, imta spausdinti. Vertė, be kitų, kunigai K. Donelaitis, K. G. Milkus, Karaliaučiaus universiteto studentas Braškys (Broscovius). Karaliaus vardas būdavo rašomas lietuviška forma: Priczkus Willus (Friedrich Wilhelm). Dalis XVIII–XIX a. pradžios ediktų paskelbta rinkinyje Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams (V., 1960).

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Įsakas dėl duonkepių krosnių išgriovimo gyvenamuosiuose namuose, 1724

Iliustracija: Sugriežtintas įskas dėl ąžuoliukų apsaugos, 1770