drobulė

drobùlė, skótertė, plõkštė, balta lininė pečių danga, dėvima moterų šiltuoju metų laiku. Jai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. XIX a. pradžioje drobulės buvo dėvimos pasipuošimui: vestuvių apeigose, įvairiuose suėjimuose. Baltas puošniai siuvinėtas apdaras – tai svarbus akcentas, suteikiantis kostiumui išbaigtumo ir iškilmingumo. Mažosios Lietuvos drobulių išlikę vos 6 eksponatai, kurie saugomi dviejuose Lietuvos muziejuose: 2 iš jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose Vilniuje, likusieji 4 priklauso Šilutės kraštotyros muziejui, kurio įkūrėjo Hugo Scheu dėka šiandien įmanoma detaliau pristatyti XIX a. drobulių puošybą. Dvinytės drobulės gražiausia ir svarbiausia vieta – jos vidurys, išilgai įsiūta ilga ir siaura puošniai ornamentuota audinio juosta – perdrobulis. Jis dekoratyvine siūle ir dar papildoma peltakio juostele perdrobulio arba palų pakraščiuose jungia dvi 70 cm pločio drobulės palas. Dvi stačiakampio formos drobulės yra 255 cm ilgio ir 150 cm pločio, kartu su 10–15 cm pločio perdrobuliu viduryje. Pagal kitų perdrobulių matmenis kitos drobulės galėjo būti 228 cm ir 249 cm ilgio. Ausdavo iš lininių siūlų – dvinyčių, rečiau smulkūs servetinių. Galus išsiuvinėdavo ar užausdavo spalvotais siūlais, puošdavo pinikais. Theodoras Lepneris (1690) mini ir keturiuose drobulių kampuose mėlynais siūlais išsiuvinėtus raštus. Ypač puošnus buvo perdrobulis – užaustas ar „mąsliu išradingumu siuvinėtas ažūriniais raštais“. J. Banaičio žiniomis, perdrobuliai būdavo audžiami ir gelsvos spalvos. Drobules dėvėjo dviem būdais: 1) išilgai per pusę perlenkta drobule apsigaubdavo pečius, o jos galus nuleisdavo priekyje; 2) drobulę sulankstydavo išilgai į tris dalis ir apsigaubdavo nugarą žemiau pečių linijos, o jos galus per sulenktas rankas nuleisdavo priekyje.

Irma Šidiškienė

Ona Danutė Aleknienė