Deimė
Deim, Deimenà (vok. Deime(fluß); rus. Daima, Deima), upė Labguvos apskrityje, Priegliaus žemupio dešinioji šaka į Kuršių marias. Ilgis 37 kilometrai. Prie Tepliavos staigiu kampu atsišakoja nuo Priegliaus, 56 km nuo jo žiočių. Teka į šiaurę, toliau pasuka į rytus, ties Labguva jungiasi su Pričkagrabe. Įteka į Kuršių marias 3 km į šiaurės vakarus nuo Labguvos. Plotis 40–80 m, laivybai palaikomas gylis 2,1 m, mažiausias 1,5 metro. Srovė lėta, vandens horizontas svyruoja: ties Tepliava siekia iki 4,50 m, ties Labguva iki 2,50 metro. Deimė yra svarbi vandens kelio dalis iš Nemuno į Karaliaučių. Intakai: Galdė (kairysis), Dėdava, Stimbra, Maura, Pričkagrabė (visi dešinieji). Iki XIV a. Deimė buvo atskira, su Priegliumi nesusijusi upė. Tik per didesnius potvynius jos senslėniu iš Priegliaus nutekėdavo dalis potvynių vandens. XIV a. II pusėje kryžiuočiai ties Tepliavos pilimi iškasė perkasą ir sujungė abi upes. Perkaso pradžioje ir ties Labguva pastatė šliuzus. Šiuo vandens keliu iš Karaliaučiaus nedideli kryžiuočių laivai plaukė į Labguvą ir Kuršių marias. Vėliau, iškasus Pričkagrabės ir Kryžionų perkasus, juo pasidarė įmanoma per Giliją pasiekti Nemuną, apienkiant Kuršių marias. Daug kartų tiesinta, platinta ir gilinta Deimės vaga ilgainiui tapo giliu kanalu, tinkančiu plaukti didesniems laivams. XVIII a. II pusėje šliuzai buvo pašalinti. Deimė tapo nereguliuojama upe, kuria dalis Priegliaus vandens ėmė nuolat tekėti į Kuršių marias. Senslėnis užpildytas 4–9 m storio durpių sluoksniu. Slėnio plotis 0,7–1,3 km, šlaitai statūs. Krantų aukštis 0,5–0,8 m, visa vaga reguliuota, plotis 40–70 m, gylis 2,8–4,2 m, žemiau Labguvos – 7 metrai. Srovės greitis 0,1 m/s. Vidutinis nuolydis 0,032 m/km. Nuolydžiui daro įtaką stiprūs šiaurės ir pietvakarių vėjai, sukeliantys patvankas prie Deimės ir Priegliaus žiočių. Deimė yra Priegliaus nuotėkio reguliuotoja per potvynius bei poplūdžius. Jeigu tuo pačiu metu vakarų ar pietvakarių vėjai patvenkia Priegliaus žiotis ir apsunkina vandens nutekėjimą į Aismares, dalis Priegliaus vandens Deimės vaga nuteka į Kuršių marias. Tad Deimė yra tarsi atsarginis vožtuvas, per kurį nuteka Priegliaus vandens perteklius. Dėl to sumažėja potvynio aukštis ir apsemiamas plotas. Vandens lygio svyravimams stebėti dar 1811 buvo įsteigtos Tepliavos (37 km nuo žiočių) ir Labguvos (5 km nuo žiočių) vandens matavimo stotys. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė: ties Tepliava – 1,4–3,6 m, ties Labguva – 0,8–1,9 metro. Debitas ties žiotimis: vidutinis metinis – 32,9, maksimalus – 158 m3/s. Deime nuteka 38 % Priegliaus metinio nuotėkio. Per Deimę pastatyti 3 tiltai: Tepliavoje, Labguvoje ir geležinkelio tiltas ties Šiliku. Deimė naudota vandens transportui tarp Priegliaus ir Nemuno. 1352 minima Deime, 1336 prie jos esanti vietovė Padeim (Padeimiai). Deimenà ir jos trumpinys Deim – labai archajiški vandenvardžiai, sietini su neišplėsta indoeuropietiška šaknimi dei- – švytėti, šokinėti, tekėti ir gretintini su vandenų ir vietų vardais: lietuvių Deim-antas (Raseinių apskrityje), prūsų Dym-er (ežeras Galindoje) ir rytų baltų Diem-inas kalva < Deim-enas, Diem-entai < *Deim-entai (kalva Anykščių apskrityje). Žemėlapis.
Vilius Pėteraitis
Algirdas Rainys
Iliustracija: Sieliai Deimės upėje, iki 1945 / Iš MLEA
Iliustracija: Deimės upynas
Iliustracija: Deimė ties Tepliava, 1995