daržininkystė

daržininkỹstė, žemės ūkio verslo rūšis. Mažosios Lietuvos daržininkai buvo labiau patyrę, taikė geresnę agrotechniką nei Didžiojoje Lietuvoje. Priemiesčių ir kai kurių Mažosios Lietuvos vietovių ūkininkai didesniuose plotuose augindavo daržoves pardavimui. Taip Nemuno deltos derlingose žemėse (Pakalnėje ir kitose) auginti svogūnai, įsisavintuose durpynuose – įvairios daržovės ir bulvės (roputės). Ilgainiui plito vis naujos daržovių rūšys (XX a. pradžioje pomidorai). Iki Antrojo pasaulinio karo šiltadaržiuose auginti arbūzai – kavūnai, baklažanai ir kitos daržovės. Tačiau dėl kainų skirtumų pasienio gyventojai, pvz., agurkus, žiemai pigiau pirkdavo Žemaitijoje. Tradicinės daržovių rūšys: kopūstai, sėtiniai (skirtingos rūšys gyvuliams ir žmonėms), runkeliai, įvairių rūšių ropės, svogūnai (cibuliai, iš vokiečių Zwiebel), česnakai, krūminės ir vijoklinės pupelės (šabalbonai, iš vokiečių Saubohne – kiaulpupė), pašarinės pupos, morkos (germolės), raudonieji burokėliai (cvikliukai, iš rusų sviokla), agurkai (gurklai, iš vokiečių Gurke), pilkieji žirniai (peliuškos, iš vokiečių Pille). Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paplitę ir petražolės, salierai, ridikėliai, salotos, porai, moliūgai (kirbės, iš vokiečių Kürbis), kaliaropės, žiediniai kopūstai, cukriniai žirniai, prieskoninės daržovės (krapai, pipirmėtės, mairūnai), pomidorai, braškės (žemuogės, iš vokiečių Erdbeere). Turguose daug parduodavo ir laukinių žemuogių. Miestuose daržovių turgūs būdavę gausūs. Šilutėje vykdavo 5–8 valandą ryto. Ten daržoves suveždavo ir iš tolesnių apylinkių. Nepasiturintys kaimiečiai ir miestiečiai daržovių vartojo mažiau, matydami tik į turgų atvežtas retesnes rūšis.

Julius Balčiauskas

Erikas Purvinas

Martin Tydecks

Iliustracija: Daržininkystė Įsėje (Pakalnės aps.), XX a. pradžia, dorojamas svogūnų derlius

Iliustracija: Daržininkystė pamaryje – šeima rūšiuoja svogūnus, XX a. pradžia