Darkiemis

Dárkiemis (vok. Darkehmen, nuo 1938 Angerapp; rus. Oziorsk), miestas 33 km į pietryčius nuo Įsruties, Unguros upės kairiajame krante, geležinkelio ir plentų sankryžoje. 1818–1944 apskrities centras. Darkiemio vietoje buvo nadruvių pilis ir gyvenvietė. Jas sunaikinus, 1338 kūrėsi kolonistų gyvenvietė, 1539 – būsimasis Darkiemio miestas. Iki 1709–1711 didžiojo maro Darkiemio apylinkių gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Darkiemio valsčius 1732–1756 buvo vienas labiausiai kolonizuotų Mažojoje Lietuvoje, nors XVIII a. pabaigoje apie 50 % apylinkės gyventojų dar sudarė lietuviai. Dėl sparčios asimiliacijos tik 15 % gyventojų 1825 buvo priskirti lietuviams. Gyvenvietė pradėjo augti 1723–1724 pastačius tiltą per Ungurą ir vandens malūną. 1725 Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I suteikė Darkiemiui miesto teises ir herbą. Nuo tada šalia Senojo Darkiemio, kuriame gyveno beveik vien lietuvininkai, ėmė augti Naujasis Darkiemis, kuriame kūrėsi daugiausia kolonistai vokiečiai. 1725 įrengta turgavietė. Darkiemis suplanuotas pagal to meto principus: didelė kvadratinė turgaus aikštė buvo su rotuše viduryje, tiesios gatvės juosė tankiai užstatytus kvartalus. Sraunią upės tėkmę naudojo vandens malūnai ir kiti pastatai. 1736 įsikūrusios įgulos kareivinės užėmė miesto pietvakarinę dalį. Pradžios mokykla veikė nuo Darkiemio įkūrimo laikų, o prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo berniukų ir mergaičių gimnazijos. 1848 pabaigoje iš Klaipėdos į Darkiemį buvo atsikėlęs Lietuvių prietelio redaktorius Rudolfas Andreasas Zippellis. F. Tetznerio duomenimis, iki XVIII a. pabaigos pamokslai Darkiemyje buvo sakomi ir lietuvių kalba. Nuo 1854 buvo spausdinamas apskrities laikraštis, mieste veikė taupomoji kasa, miesto bei apskrities įstaigos, trys spaustuvės, dvi bibliotekos (miesto ir apskrities), krašto muziejus (vok. Heimatmuseum), dvi vaistinės. Buvo geležies liejykla, mašinų dirbtuvės, dideli vandens malūnai, elektrinė lentpjūvė. Darkiemis – pirmasis to meto Vokietijos imperijos miestas, kurio gatves 1886 apšvietė elektra, gaunama iš hidroelektrinės ant Unguros kranto. 1802 Darkiemyje buvo 1735, 1935 – 3500, 1939 – 4336 gyventojų. Mieste ir apskrityje 1932 buvo 1000 bedarbių, o nuo 1935 jų nebeliko. Plėtėsi karo pramonė. 1921–1933 miesto burmistru buvo buvęs lietuvininkas E. Šimkaitis (Ernst Schimkat). Vėliau naciai užėmė visus miesto valdybos, be to, valsčiaus viršaičių bei kaimų seniūnų postus. Buvo paleisti miesto ir apskrities seimeliai. Visi valdininkai turėjo būti nacių patvirtinti. Iki Antrojo pasaulinio karo Darkiemis buvo tankiai užstatytas senoviškas miestas, didelė geležinkelio sankirta su 2 stotimis. Apie trečdalis Darkiemio sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, po 1945 perstatinėtas. Sovietmečiu suniokota bažnyčia (perstatinėta 1752, 1842; 1892 buvo pristatytas bokštas) – 1994 stovėjo tik išdraskytas statinys. 1539 minimas Dargekyem, 1542 Dargekyeme, 1557 Darkiem. Vietovardis asmenvardinės kilmės iš lietuviškų pavardžių Dárgis, Dargỹs, prusiškos Darge + lietuvių kalbos žodžio kiẽmas. Taigi vietovė buvo pavadinta Dargio vardu, kuris įsikūrė ant Patrimpo alkos kalno (vok. Potrimpusberg). Liaudies etimologija aiškina, kad net karalius Friedrichas Wilhelmas I žinojęs lietuvišką vietovardžio kilmę, prirašydamas jam įteiktame kaimų sąraše „dar vienas kiemas“.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Vytautas Šilas

Iliustracija: Darkiemis, 1998

Iliustracija: Darkiemio miesto rotušė ir paštas, iki 1945 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Darkiemis, 1977 / Iš Rimanto Matulio rinkinio