Buominė

Buomnė, Búominė, Bomnė (vok. Grosz Baum; rus. Sosnovka), bažnytkaimis Labguvos apskrityje, 18 km į rytus nuo Labguvos, 3 km į pietus nuo Žargilių. Buominė įsikūrė didelės girios (vok. Staatsforst Sternberg) properšoje, greta senovinio Aukštagirių kaimo. Matyt, Buominė įsikūrė ir pradėjo augti nutiesus vieškelį (vėliau paverstą plentu) iš Labguvos į Miellaukius (vok. Mehlauken) ir Skaisgirius. Ties Buomine jį kirto irgi gana svarbus kelias per dideles girias. Prie kryžkelės įsikūrė užeiga. Iki Antrojo pasaulinio karo Buominėje buvo lentpjūvė, girininkija. Tankiau buvo apstatytos plento iš Labguvos pakelės. Prie skersinių keliukų buvo įsikūrusių viensėdžių ar nedidelių sodybų grupių. Savo vardus turėjo pamiškės pievos (vok. Plunderwiese, Rämmelwiese, Kyratwiese). Kaip ir gretimų kaimų, Buominės sodybos statytos aukštesnėse vietose, atokiau nuo drėgnų žemumų. 1939 buvo 1036 gyventojai. 1670 paminėtas vietovardis tikriausiai kilęs iš vandenvardžio Buominė, kuri yra priesagos -inė vedinys iš germanizmo buomas – dalba, perdirbinys iš vok. Baum – kartis, medis. Kita kilmės versija, kad Buominės vardas galbūt yra tiesioginis Aukštagirių (didžiųjų medžių) vietovardžio vertimas į vokiečių kalbą. Tos gyvenvietės visai greta. Turbūt Gr. Baum atsiradusi kiek vėliau, kai vieškelių sankryžoje greta senesnių Aukštagirių įsikūrė nauja gyvenvietė. Mat aplink Buominę augo dideli ąžuolynai ir pušynai. Juose būta apsčiai medžiojamų žvėrių: šernų, meškų, elnių, briedžių ir stumbrų; paskutinis stumbras brakonieriaus sumedžiotas 1789.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas