Bretkūno Postilė

Bretkno Postlė yra pirma ne verstinė, o pusiau originali lietuviška knyga. Tai didelis 2 tomų pamokslų rinkinys, išspausdintas 1591 Karaliaučiuje Georgo Osterbergerio spaustuvėje. Manoma, kad tiražas buvęs apie 1000 egzempliorių. Formatas 19×14 cm; abu tomai su iliustracijomis, panaudotas gotikinis ir lotyniškasis šriftas. I tomas POSTILLA tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu / ſakamuiu Basznicʒoie Krikſchcʒioniſchkoie / nūg Aduento ik Wæliku. Per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucʒuie Pruſůſu sudarytas iš autoriaus lotyniškos pratarmės (6 puslapių), pamokslų, sakomų nuo Advento iki Velykų, skyrių PASSIO Tatai eſti Muka Pono muſu Ieſaus Chriſtaus / iſch keturu Euangeliſtu. Lietuwiſchkai iſchraſchita per Jana Bretkuna (p. 355–396) ir Priſſikielimas ir Dangu ßengimas Pono muſu lEſaus Chriſtaus / iſch keturu Euangeliſtu (p. 397–416), ištraukos iš Senojo Testamento Eſaias LIII (p. 417–418), dviejų maldų (p. 430–431) ir klaidų atitaisymo (p. [432–433]). II tomas POSTILLA tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu / ſakamuiu Basznicʒoie Krikſchcʒioniſchkoie / nūg Aduento ik Wæliku. Per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucʒuie Pruſůſu sudarytas iš pamokslų nuo Velykų iki Advento, gale įdėtas klaidų atitaisymas (p. [526–527]). Postilę Bretkūnas sudarė panaudodamas savo pamokslus ir remdamasis kitų protestantų teologų darbais. Dauguma prieš pamokslus einančių evangelijų ir epistolų artimos Baltramiejaus Vilento knygoje Euangelias bei Epiſtolas <...> esantiems tekstams, išskyrus du (I tomo p. 62 ir p. 137–138), kurių šioje knygoje nėra. Bretkūno Postilės rankraščiui įvertinti Prūsijos kunigaikštis Georgas Friedrichas 1590 V 13 davė nurodymą Ragainėje sušaukti lietuviškai mokančių kunigų konferenciją. Jos dalyviai Johannas Höpfneris, Simonas Vaišnoras, Zacharijus Blotnas, Jonas Bylaukis, Aleksandras Rodūnionis ir Danielius Gaidys 1590 VI 1 kunigaikščiui pranešė, kad toks pamokslų rinkinys labai reikalingas ir jį pataisius leistinas. Autorius (ar paskirtieji korektoriai), atsižvelgdamas į pareikštus pageidavimus, rankraštį pataisė. Bretkūno Postilė – poleminio turinio knyga. Polemizuojama ne tik su katalikais, bet ir su protestantiškomis sektomis, tačiau į kitatikius žiūrima tolerantiškai: religiniai ginčai nors ir sujaukią sielas, bet neleidžią tikėjimui prigesti, padedą jam atvirai reikštis. Bretkūno Postilėje pabrėžiama, kad žmonės menkai išmano krikščioniškąjį tikėjimą, nemoka giesmių ir poterių, netinkamai elgiasi bažnyčioje, minimos pagonybės liekanos bei senųjų papročių gajumas. Bretkūnas ragina atsikratyti pagoniškosios kultūros kaip primityvios ir atgyvenusios, siekia supažindinti su Šv. Raštu, su svarbiausiomis krikščionybės dogmomis, nes mes vakarykščiais esme nieko nežinodami. Lietuvių tautos padėtį jis apibūdina kaip nepaprastai vargingą, nes ji vienintelė neturinti knygų, kuriose dėstomas mokymas apie Dievo Esybę ir Valią. Krikščionybę siedamas su tomis naujovėmis ir kultūros vertybėmis, kurios ateina iš Vakarų Europos su spausdintu žodžiu, jis stengiasi padėti pagrindus kultūros pažangai. Dėl šios priežasties Bretkūnas skatina tėvus leisti vaikus į mokyklas, rūpintis, kad būtų statomos bažnyčios ir mokyklos, remiami bažnyčios tarnai ir mokytojai. Bretkūnas gavo Renesanso epochai būdingą humanistinį išsilavinimą, bet 25 metus kunigavo Labguvoje tarp lietuvių laukininkų ir miestiečių, todėl nenukrypsta į sudėtingą teologinę ir filosofinę problematiką. Jis stengiasi trumpai ir paprastai išdėstyti svarbiausius Šv. Rašto teiginius, kad juos galėtų suprasti ne tik kilmingieji, bet ir neraštingi kitų visuomenės sluoksnių žmonės. Išpažindamas liuteronizmo mokymą, pamoksluose Bretkūnas nuolat kartoja, kad Dievo malonė pelnoma tik tikėjimu, o ne gerais darbais, kad žmogaus žemiškoji būtis ir išganymas priklauso nuo besąlygiško tikėjimo Kristumi. Bretkūno Postilė parašyta paprastu stiliumi (su retorinio stiliaus elementais), liaudies šnekamąja kalba, tarmių derinimo principu, kad būtų prieinama ne tik Prūsų žemės, bet ir mielos Lietuvos gyventojams. Nors Bretkūnui Didžioji Lietuva nebuvo tėvynė, tačiau į žmones jis kreipiasi kaip į vieną tautą, save vadina Lietuvos Plebonu. Bretkūno Postilė palengvino kelią lietuvių kalbai plisti bažnyčioje, plėtė jos vartojimo sferą, stabdė lietuvių tautinę ir kalbinę asimiliaciją. Bretkūno Postilė padarė didelę įtaką vėlesniems religinių raštų rengėjams, prisidėjo prie lietuvių rašomosios kalbos formavimosi. Kaip nepraradusi reikšmės, Bretkūno Postilė buvo perspausdinta laikraščio Tilžės keleivis (1899–1900) priede. Ši Postilė – labai vertingas XVI a. pabaigos lietuvių raštijos paminklas, teikiantis daug medžiagos lietuvių kalbos ir literatūros tyrėjams, baltistams, indoeuropeistams, istorikams.

L: Rhesa L. J. Geschichte der littauischen Bibel. Königsberg, 1816; Gerullis J. Senieji lietuvių skaitymai. D. 1. K., 1927; Falkenhahn V. Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Königsberg–Berlin, 1941; Biržiška V. Aleksandrynas. 1. Chicago, 1960 (V., 1990); Kuolys D. Dvi tikrybi turi tiesą // Pergalė. 1987, nr. 6; Range J. D. Bausteine zur Bretke-Forschung. Paderborn–München–Wien–Zürich, 1992.

Ona Aleknavičienė

Iliustracija: Jono Bretkūno Postilės (II tomo) antraštinis puslapis, 1591