baltų žemių konfederacijos

báltų žẽmių konfederãcijos, baltų genčių karinės demokratijos laikotarpio politinio valdymo forma, perėjusi į ankstyvąją feodalinę valstybę. Baltų žemių konfederacijas sudarė mažesnės žemių konfederacijos (lietuvių, arba didžialietuvių) arba atskiros žemės (kitų baltų). Tuo metu susidarė alodas (individuali šeimos žemės nuosavybė, pakeitusi bendruomeninę žemės nuosavybę). Žinomos šios baltų žemių konfederacijos: Lietuvių žemių konfederacija, susidariusi XII a. 4 ketvirčio pradžioje; XIII a. 4–5 dešimtmečio sandūroje ji virto Lietuvos valstybe. Žiemgalių žemių konfederacija susidarė XIII a. pradžioje. Kai 1290 didžiąją šios teritorijos dalį užkariavo Livonijos ordinas, dauguma gyventojų persikėlė į Lietuvą. Jotvingių, arba sūduvių, žemių konfederacija susidarė Šiaurės Sūduvoje XIII a. 3 ketvirtyje. Ji 8–9 dešimtmečio sandūroje užkariauta Kryžiuočių ordino, o rytinis pakraštys – dabartinė Suvalkija – įėjo į Lietuvos valstybę, t. p. dalis kitų jotvingių pasitraukė į Lietuvą. Kuršių žemių konfederacija galutinai susidaryti nespėjo – trukdė vikingų ir žemaičių puolimai, o 1225–1230 šiauriniai kuršiai (Latvijos teritorija) pripažino vokiečių valdžią. Prūsų žemių konfederacija gyvavo per Pirmąjį prūsų (1242–1249) ir per Didįjį prūsų (1260–1274) sukilimus, kuriuos žiauriai numalšino Prūsą pavergę kryžiuočiai. Baltų žemių konfederacijoms susivienyti į vientisą baltų valstybę ar atskiras valstybes sutrukdė užkariautojai.

L: Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. V., 1989.

Edvardas Gudavičius