baltų kalbos

báltų kabos, áisčių kabos, indoeuropiečių kalbų šeimos grupė, kurią sudaro dabar vartojamos lietuvių, latvių ir išnykusios prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių bei sėlių kalbos. Kaip išnykusi atskira baltų kalba pastaruoju metu minima ir Dnepro baltų kalba. Pagal tradicinę indoeuropiečių kalbų klasifikaciją baltų kalbos priskiriamos sateminių kalbų grupei. Baltų kalbų terminą pirmasis pavartojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas knygoje Die Sprache der alten Preussen, 1845 [Senovės prūsų kalba]. Kai kurie kalbininkai baltų kalbas yra vadinę lietuvių, kiti – latvių kalbomis. Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga vartojo aisčių kalbų terminą (pirmasis jį 1837 pavartojo vokiečių kalbininkas Kasparas Zeussas). Baltų kalbas kaip savarankišką indoeuropiečių šeimos grupę išskyrė lyginamosios istorinės kalbotyros kūrėjai Franzas Boppas ir Rasmusas Kristianas Raskas. Skiriamos vakarų baltų (prūsų, jotvingių) ir rytų baltų (lietuvių, latvių, kuršių, žiemgalių, sėlių) kalbos. Pagal Vytauto Mažiulio hipotezę, kuršių kalba iš pradžių buvusi artimesnė vakarų baltų kalboms, tik vėliau suartėjo su rytų baltų kalbomis. Jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos išnyko nepalikusios jokių rašto paminklų. Kai kurie kalbininkai savarankiška baltų kalba laiko latvių kalbos latgalių tarmę. Remiantis daugiausia toponimikos duomenimis, nustatyta, kad gentys, kalbėjusios baltų kalbomis, užėmė daug didesnį plotą nei dabartinė baltų teritorija, ypač toli nuo dabartinės baltų teritorijos buvusi jų rytinė ir pietinė riba. Būgos nuomone, vakarų ir rytų baltų kalbos atsiskyrė ne vėliau kaip IV–III a. prieš Kr., o lietuvių ir latvių kalbos – ne anksčiau kaip VII amžiuje. Nuo kitų indoeuropiečių kalbų baltų kalbos pirmiausia skiriasi leksika. Šios kalbos turi nemaža žodžių, kurių nėra kitose indoeuropiečių kalbose: plg. liet. žuolas, latvių ozols, prūsų ansonis; atitinkamai – lángas, logs, lanxto; lokỹs, lācis, clokis; žrgas, zirgs ʼarklysʼ, sirgis ʼeržilasʼ; rýkštė, rīkstė, riste; genỹs, dzenis, genix; mãžas, mazs, masais ir kita. Baltų kalbos geriau negu kitos gyvosios (o dažnai ir išnykusios) indoeuropiečių kalbos išlaikė pirmykščius garsus, ypač balsius. Iš indoeuropiečių baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos. Vienų mokslininkų nuomone, baltų ir slavų kalbos kilusios iš bendros baltų-slavų prokalbės, kitų nuomone, šį artimumą lėmė paraleli raida ir beveik identiški indoeuropiečių dialektai, iš kurių kilo baltų ir slavų kalbos. Be to, įvairiu laiku šios kalbos tai suartėdavo, tai nutoldavo. Artimiausia yra baltų ir slavų kalbų leksika. Jos turi nemaža bendrų žodžių, kurių nėra kitose indoeuropiečių kalbose. Be to, šie žodžiai dažnai žymi labai svarbias sąvokas: plg. liet. galvà, latvių galva, prūsų galwo – senovės slavų glava, rus. golova; atitinkamai – pištas, pirksts, pirsten – prьstъ, perst; ẽžeras, ezers, assaran – jezero, ozero; lēdas, ledus, ladis – ledъ, led; žālias, žalš, saligan – zelenъ, zelionyj. Esama taip pat fonetinių, morfologinių, žodžių darybos, sintaksės bendrybių. Baltų kalbos turi ypatybių, kurios būdingos ir germanų (dažniausiai kartu ir slavų) kalboms. Pirmiausia šiose kalbose yra bendras leksikos sluoksnis: plg. liet. draũgas, latvių draugs, prūsų draugiwaldūnen (vns. gal.) ʼpaveldėjimo bendrininkasʼ, senovės slavų drugъ, rus. drug; senovės vokiečių aukštaičių truhtin ʼkaro vadas, kunigaikštisʼ, senovės islandų draugr ʼvyrasʼ; liet. vãškas, latvių vasks, senovės slavų voskъ, rus. vosk, senovės vokiečių aukštaičių wahs, senovės skandinavų, vox; liet. tkstantis, latvių tūkstotis, prūsų tūsimtons (dgs. gal.), senovės slavų tysęšti, rus. tysiača, gotų þūsundi, vok. Tausend. Lietuvių ir germanų kalbose yra panašiai sudarytų skaitvardžių, plg. vienúolika, dvýlika – gotų ainlif, twalif, vok. elf, zwölf, anglų eleven, twelve (gotų -lif atitinka liet. lik-, kuris savo ruožtu sietinas su veiksmažodžiu lkti). Kai kurie kalbininkai dėl šių bendrybių linkę manyti, kad indoeuropiečių prokalbėje buvusi atskira šiaurės kalbų grupė, kurią sudarė baltai, slavai ir germanai. Istoriniais laikais baltų tautos iš visų indoeuropiečių tautų daugiausia bendravo su slavais ir germanais. Šis bendravimas atsispindi leksikoje. Dar iki Kristaus baltai bendravo ir su finougrų gentimis. Į finougrų kalbas pateko nemaža baltiškų žodžių, kurie ir šiandien vartojami suomių, estų ir kitose finougrų kalbose. Baltų kalbomis šiuo metu pasaulyje kalba apie 5 mln. žmonių. Lietuvių kalba – Lietuvoje apie 2,9 mln. (už jos ribų – Lenkijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje ir kitur – apie 0,5 mln.). Latvių kalba – Latvijoje apie 1,4 mln. (už jos ribų – JAV, Australijoje, Kanadoje ir kitur – apie 0,1 milijono).

L: Salys A. Baltų kalbos // LE, II. Bostonas, 1954, p. 132–138; Endzelynas J. Baltų kalbos garsai ir formos, V., 1957; Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1–3, V., 1958–1962; Frenkelis E. Baltų kalbos. V., 1969; Kabelka J. Baltų filologijos įvadas. V., 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, t. 1: Lietuvių kalbos kilmė. V., 1984; Endzelīns J. levads baltu filologijā. Rīga, 1945; Stang Chr. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo ir kt., 1966; Stang Chr. Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. Oslo ir kt., 1972; Eckert R., Bukevičiūtė E., Hinze F. Die baltischen Sprachen. Leipzig ir kt., 1994; Dini P.U. Le lingue baltiche, Firenze, 1997.

Algirdas Sabaliauskas