baltistika

baltstika, báltų filològija, baltų tautų kalbų, literatūros ir tautosakos lyginamasis mokslas; plačiąja reikšme – kompleksinė mokslo šaka, tirianti baltų tautų istoriją, kalbas, literatūrą, folklorą. Kaip savarankiška disciplina, tirianti bendrąsias baltų problemas, baltistika labiausiai susiformavusi kalbotyroje. Mėginimų lyginti baltų kalbas būta jau XVII ir XVIII a. (Danielius Kleinas, Povilas Ruigys, latvių kalbininkai Gothardas Stenderis, Christianas Harderis). Baltų kalbų mokslinis lyginimas prasidėjo XIX a. viduryje, susiformavus kalbotyros lyginamajam istoriniam metodui. Baltų kalbų faktais savo darbuose rėmėsi šio metodo kūrėjai Franzas Boppas ir Rasmusas Kristianas Raskas. Tarptautinė kalbotyroje baltistiką įtvirtino Augusto Schleicherio veikalai. Jo Litauische Grammatik, 1856 [Lietuvių kalbos gramatika] padėjo baltistikos pagrindus. Ta gramatika rėmėsi Augustas Bielensteinas rašydamas pirmąją mokslinę latvių kalbos gramatiką Die lettische Sprache nach ihren Lauten und Formen. 2 Bd., 1863–1864 [Latvių kalbos garsai ir formos]; joje lyginami latvių ir lietuvių kalbų faktai. Frydrichas Kuršaitis paskelbė svarbių lituanistikos, Georgas Nesselmannas – lituanistikos ir prūsistikos veikalų. Reikšmingas baltistikos raidos etapas buvo XIX a. pabaiga. Tuomet parašyti svarbiausi Adalberto Bezzenbergerio, Filipo Fortunatovo, Aleksandro Brücknerio, Augusto Leskieno, Ferdinando de Saussureʼo, Wilhelmo Thomseno, Josefo Zubatyʼo baltistiniai veikalai. A. Bezzenbergeris pirmasis tyrė visas tris baltų kalbas, nagrinėjo baltų tautų literatūros, tautosakos, etnografijos, archeologijos. problemas. Baltistikos centrai susikūrė Rusijoje, Vokietijoje. Baltistikos plėtotę paskatino lietuvių kalbos disciplinos įvedimas Maskvos (nuo 1878; dėstė F. Fortunatovas), Sankt Peterburgo, Tartu (Estijoje), Leipcigo (dėstė A. Leskienas) ir kituose Europos universitetuose. Baltų kalbas pradėta nagrinėti tarptautinės reikšmės kalbotyros žurnaluose, ypač leidžiamuose Vokietijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo naujais baltistikos centrais tapo Latvijos (įkurtas 1919) ir Lietuvos (įkurtas 1922) universitetai. Į juos atsikėlė dirbti žymūs baltistai: Kazimieras Būga, Jānis Endzelīns, Eduardas Volteris, Juris Plāķis, Peteris Šmits, Ana Ābele, Ernestas Blese, kurie lingvistinį išsilavinimą buvo įgiję ir daugiausia dirbę Rusijos mokslo įstaigose. P. Šmits išleido Ievads baltu filoloģijā, 1936 [Baltų filologijos įvadas]. Baltistiką ypač praturtino K. Būga (Rinktiniai raštai, 3 t.; 1958–1962) ir J. Endzelīns Ievads baltu filoloģijā, (1945) ir Baltu valodu skaņas un formas, 1948 (liet. 1957 Baltų kalbų garsai ir formos, anglų kalba – 1971). Jie sukūrė lietuvių ir latvių baltistikos mokyklas ir pradėjo naują šio mokslo raidos etapą. Lietuvos ir Latvijos universitetuose pradėjus sistemingai dėstyti baltų kalbas, parengta daugiau lituanistų ir latvistų. XX a. 4–5 dešimtetyje reikšmingų darbų paskelbė jaunesnės kartos kalbininkai: Kaune – Pranas Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas; Rygoje – Alvilis Augstkalns, Edīte Hauzenberga-Šturma, Velta Rūķe-Draviņa. XX a. pradžioje Vokietijoje baltistikos problemas tyrė Franzas Spechtas, Ernstas Fraenkelis, Reinholdas Trautmannas, Jurgis Gerulis, Eduardas Hermannas, Erichas Hofmannas, Ernstas Sittigas, Maxas Vasmeris; Suomijoje – Josepas Mikkola, Einas Nieminenas, Walentinas Kiparsky; Olandijoje – Nikolas van Wijkas; Švedijoje – Tore Torbiörnssonas, Richardas Ekblomas; Norvegijoje – Christianas Stangas; Danijoje – Holgeris Pedersenas, Luji Hjelmslevas; Šveicarijoje – Maxas Niedermannas; Lenkijoje – Janas Rozwadowskis. Po Antrojo pasaulinio karo baltistikos centrai susikūrė Lenkijoje (Michałas Hasiukas, Czesławas Kudzinowskis, Jerzis Kurylowiczius, Janas Otrębskis, Janas Safarewiczius, Wojciechas Smoczyńskis), Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (Gertruda Bense, Reineris Eckertas, Viktoras Falkenhahnas), Čekoslovakijoje (Adolfas Erhartas, Václavas Machekas, Lubošas Žehačekas, Pavelas Trostas). Vertingų tyrinėjimų paskelbta ir kitose Europos šalyse: Bulgarijoje (Vladimiras Georgijevas, Ivanas Duridanovas), Jugoslavijoje (Francas Bezlajus, Dalibor Brozovič), Rumunijoje (Aritonas Vraciu), Prancūzijoje (Andre Vaillant, Raimon Schmittlein), Italijoje (Vittore Pisanis, Maria Teresa Ademollo Gagliano, Pietro Umberto Dinis, Guido Michelinis), Vokietijos Federacinėje Respublikoje (Alfredas Bammesbergeris, Erichas Hofmannas, Wolfgangas Schmidas, Friedrichas Scholzas, Jochenas Range), Didžiojoje Britanijoje (William Matthews), Norvegijoje (Terje Mathiassenas), Suomijoje (Kari Liukkonen), Švedijoje (Peteris Arumaa, Knutas Falkas, Velta Rūķe-Draviņa), Šveicarijoje (Janas Locheris), Olandijoje (Fredericas Kortlandtas, Rickas Derksenas). Baltistikos problemos buvo nagrinėjamos JAV (Gordonas Fordas, Erikas Hampas, Michaelis Kenstowiczius, Jules Levinas, Antanas Klimas, Janina Rėklaitienė, Davidas Robinsonas, Williamas Schmalstiegas), Japonijoje (Ikuo Murata), Australijoje (Trevoras Fennellis, Ježis Marvanas). Reikšmingiausi užsienio tyrėjų veikalai: E. Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1955–1962 [Etimologinis lietuvių kalbos žodynas], Ch. Stango Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, 1966 [Lyginamoji baltų kalbų gramatika], J. Otrębskio Gramatyka języka litewskiego, 3 tomai, 1956–1965 [Lietuvių kalbos gramatika]. SSRS prieš Antrąjį pasaulinį karą baltistikos klausimus nagrinėjo Leonidas Bulachovskij, Borisas Larinas, Michailas Petersonas. Po karo baltistikos centras susikūrė Maskvoje. Vertingų darbų paskelbė Vladislavas Illič-Svityčius Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavianskom, 1963 [Vardažodžio akcentuacija baltų ir slavų kalbose], Viačeslavas Ivanovas Slavianskij, baltijskij i rannebalkanskij glagol, 1981 [Slavų, baltų ir ankstyvasis Balkanų veiksmažodis], Jurijus Stepanovas, Vladimiras Toporovas Prusskij jazyk. Slovar. T. 1–5, 1975–1990 [Prūsų kalba. Žodynas], Olegas Trubačiovas (su V. Toporovu) Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprovja, 1962 [Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė], Tatjana Bulygina, Vladimiras Dybo, Tamara Sudnik. Baltistikos problemos gvildenamos ir Sankt Peterburge: Jūratė Laučiūtė Slovar baltizmov v slavianskich jazykach, 1982 [Baltizmų slavų kalbose žodynas], Jurijus Otkupščikovas Iz istorii indojevropejskogo slovoobrazovanija, 1967 [Iš indoeuropiečių žodžių darybos istorijos]; Kijeve: Anatolijus Nepokupnyj Balto-severoslavianskije jazykovyje sviazi, 1976 [Baltų – šiaurės slavų kalbiniai ryšiai]. XX a. 6–7 dešimtmetyje svarbiausiu baltistikos centru tapo Vilnius. Su pirmaisiais baltų tautosakos pavyzdžiais mokslo pasaulį supažindino vokietis poetas Johannas Herderis darbe Volkslieder nebst untermischten andern Stücken, 1778–1779 [Tautų dainos], paskelbęs kelių lietuvių ir latvių liaudies dainų vertimus į vokiečių kalbą. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje baltų tautosakos problemas nagrinėjo: Jacobas Lautenbachas veikale Očerki iz istorii litovsko-latyšskogo narodnogo tvorčestva, 2 dalys, 1896–1915 [Lietuvių ir latvių liaudies kūrybos istorijos bruožai], pateikęs lietuvių ir latvių liaudies dainų bei smulkiosios tautosakos paralelių nagrinėjimų; suomių folkloristas Augustas Niemis Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimuose, 1913 (liet. 1932, 1996), stengęsis atskleisti lietuvių ir latvių liaudies dainų raidos dėsnius. Lietuvių ir latvių liaudies dainas tyrė J. Zubatý. XX a. 7–9 dešimtmetyje baltų tautosakos ir mitologijos tyrimų paskelbė V. Toporovas, Norbertas Vėlius (Senovės baltų pasaulėžiūra, 1983). Lietuvių ir latvių tautosakos bendrąsias problemas gvildeno Elze Kokare knygoje Latviešu un lietuviešu sakamvārdu parallēles, 1980 [Latvių ir lietuvių patarlių paralelės], Kazys Grigas, Donatas Sauka. Abiejų tautų tautosakininkai kolektyviai parengė veikalą Folklor baltskich narodov, 1968 [Baltų tautų folkloras]. Literatūrų ryšius nagrinėjo Andrejs Dytrikis, Milda Kalve, Kostas Korsakas, Radegasis Paroleks, Alfons Vilsons, Teodors Zeifertas, Kęstutis Nastopka (Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, 1971). Istorijos, archeologijos ir etnografijos tyrimai baltistikai paprastai priskiriami tik tie, kurie nagrinėja bendruosius baltų raidos klausimus, t. y. skirti baltų istorijai iki pavienių baltų tautų atsiradimo. Dažnai prie baltistikos skiriami ir išnykusių baltų tautų istorijos tyrimai. Baltų kilmės ir istorijos problemas, be kalbininkų, tyrė archeologai Marija Gimbutienė (Baltai priešistoriniais laikais, 1985), Rimutė Rimantienė, Hari Moora, antropologai Gintautas Česnys, Raisa Denisova. Šiems klausimams skirtos ir kolektyviai parengtos knygos: Iz drevneišej istorii baltskich narodov, 1980 [Iš seniausios baltų tautų istorijos], Etnografičeskije i lingvističeskije aspekty etni-českoj istorii baltskich narodov, 1980 [Etnografiniai ir lingvistiniai baltų tautų etninės istorijos aspektai], Vzaimosviazi baltov i pribaltijskich finov, 1970 [Baltų ir Pabaltijo finų tarpusavio ryšiai], Baltoslavianskij sbornik, 1972 [Baltų-slavų rinkinys]. 1963 įkurta Tarptautinė baltų-slavų santykių tyrimo komisija. Vilniuje ir Rygoje nuo 1964 reguliariai rengiamos baltistikos konferencijos, kuriose dalyvauja ir užsienio šalių mokslininkai. Reikšmingiausi periodiniai ir tęstiniai baltistikos leidiniai: Filoloģu biedrības raksti (1921–1940, Rygoje), Archivum Philologicum (1930–1939, Kaune), Studi Baltici (1931–1969, Romoje), Acta Baltico-Slavica (nuo 1964, Lenkijoje), Baltistica (nuo 1965, Vilniuje) Ponto-Baltica (nuo 1981, Italijoje), Linguistica Baltica (nuo 1992, Varšuvoje), Res Balticae (nuo 1995, Pisoje, Italijoje).

Algirdas Sabaliauskas