Baltijos sineklizė

Bàltijos sineklzė, didžiausia įdubusi geologinė struktūra Rusų plokštės vakaruose. Ji apima pietų Estijos dalį, didesnę vakarinės Latvijos ir Lietuvos, Lenkijos šiaurės rytų dalį ir plytinčią prie jų Baltijos jūros akvatoriją. Pirmąsias žinias apie šią įdaubą pateikė A. P. Karpinskis (1919), po to S. Bubnoffas (1926), o taip pavadinta 1956 tektoniniame žemėlapyje. Anksčiau vadinta Lietuvos įdauba (B. Brocampas, 1941), Pabaltijo įdauba (N. Kudriavcevas, 1946), Lenkijos ir Lietuvos sineklize (E. M. Liutkevičius, 1952). Struktūra šiaurės vakaruose ribojasi su Baltijos skydu, rytuose – su Latvijos balnu, pietryčiuose – su Mozūrijos ir Baltarusijos anteklize, o pietvakariuose atsiveria į Danijos ir Lenkijos priešplatforminį įlinkį. Struktūros ilgis 700 km, plotis 450 km. Kristalinis pamatas ikirifejinio amžiaus raukšlėdaros, o jo paviršius nuo 0,3–0,5 bei 0,7–1,0 km pakraščiuose nugrimzta iki 1,0–4,5 km gylio ašinėje dalyje. Gelmėjimo laipsnis siekia 15–20 m/km. Platforminėje dangoje 4 struktūrinių kompleksų nuosėdiniai sluoksniai, apatiniuose – nemažai dizjunktyvinių dislokacijų, sudarančių įvairias blokines struktūras. Sineklizė formavosi kaledoniniame ir hercininiame etapuose, vėliau suskilo į mažesnes struktūras.

Povilas Suveizdis