aukštaičių tarmė
aukštačių tarm, viena iš dviejų lietuvių kalbos pagrindinių tarmių. Ja kalbama didžiojoje lietuvių kalbos ploto dalyje – į rytus ir pietryčius nuo šių didesnių gyvenamųjų vietų: Vegẽriai, Kruopia, Bubia, Pakap, Šluva, Raséiniai, Vadžgirỹs, Eičia, Laũksargiai, Juknáičiai, Sausgalvia. Svarbiausiąja aukštaičių tarmės fonetikos ypatybe, skiriančia nuo kitos pagrindinės – žemaičių – tarmės, laikoma žodžio kamieno kirčiuotų dvibalsių ie, uo tarimas kaip bendrinėje kalboje, pvz.: dúona, penas. Aukštaičių tarmė ne visur vienoda. Kazimieras Jaunius, kurio tarmių skirstymu ilgą laiką Lietuvoje vadovautasi, iš pradžių (XIX a. pabaigoje) nurodė dvi aukštaičių svarbiausias patarmes: vakarų ir rytų, o vėliau (1911 išleistoje Lietuvių kalbos gramatikoje) ir trečią – vidurio. Jo skirstymą patikslinęs ir papildęs Antanas Salys prie minėtų patarmių (jas vadino vakariečiais, viduriečiais ir rytiečiais) priskyrė ir 4-ą – dzūkus. Patobulinę Antano Baranausko XIX a. pabaigoje siūlytą lietuvių tarmių skirstymą, Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius 1964 visus aukštaičius (A. Baranauskas ir K. Jaunius savo skirstymus daugiausia grindė tik į to meto Kauno guberniją įėjusiomis tarmėmis) suskaidė į 3 dideles patarmes: vakarų (Kaunas, Marijampolė, Prienai, Šakiai, Šiauliai, Žagarė), pietų (Alytus, Druskininkai, Varėna, Vievis) ir rytų (Biržai, Kupiškis, Panevėžys, Širvintos, Utena, Zarasai, Švenčionys). Šio skirstymo, vis labiau įsigalinčio lietuvių kalbos moksle ir praktikoje, pagrindu paimtos vokalizmo ypatybės (K. Jauniaus ir A. Salio skirstymas rėmėsi ir vokalizmu, ir konsonantizmu). Aukštaičių patarmes skiriančiuoju požymiu laikomas dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę nevienodas tarimas. Vakarų aukštaičiai šiuos dvigarsius ir balsius taria kaip bendrinėje kalboje (rankà, kapas, meñkas, tepia, ža·ss ‘žąsis’, tẽ·sia ‘tęsia’), pietų -an, am, en, em išlaiko sveikus, o vietoj ą, ę taria ilgus u·; i· (žu·ss, t·sia), rytų – minėtus dvigarsius ir balsius taria ne visur vienodai, bet daugumas jų atitinkamai verčia un, um, in, im, u·, i· (runkà, kupas, miñkąs, tipia, žū·si·/žū·si./žū·si./‘žąsį’, t·sia). Pagal kitas vokalizmo ypatybes didžiausiame plote gyvenantys rytų aukštaičiai dar skirstomi į širvintiškius, panevėžiškius, anykštėnus, kupiškėnus, uteniškius ir vilniškius, o ilgame ruože iš pietų į šiaurę paplitusi vakarų aukštaičių patarmė dalijama į kauniškius ir šiauliškius. Iš kitų kauniškių labiau išsiskiria Klaipėdos krašto (Smalininkų, Viešvilės, Pagėgių, Katyčių apylinkių) aukštaičiai, turintys daug bendra su Klaipėdos krašto (vakarų) žemaičiais. Senieji šio krašto gyventojai (po Antrojo pasaulinio karo jų likę labai mažai) panašiai taria o ir uo, ė ir ie (pvz., kai kur geltúona ‘geltona’, tevs ‘tėvas’ ir aštuoni, žiemà), vietoj minėtų balsių, rečiau dvibalsių uo, ie kai kur (Bitnai, Sokáičiai, Smaliniñkai) – diftongoidus ou, ei ar net ou, ei (pvz.: bróulis ‘brolis’, téivs ‘tėvas’, geidóut ‘giedoti’, išmeigóujie ‘išmiegoję’). Vakarinėje dalyje (Plaškia, Timsria) dažnai platina trumpuosius balsius u, i (pvz., bòva ‘buvo’, vežèms ‘vežimas’). Dėl vokiečių kalbos įtakos minkštieji priebalsiai kietinami, o vietoj kietojo l tariamas vokiškas „vidurinis“ l (pvz., girdima kaip liãbas ‘labas’), vietininkas keičiamas prielinksnio į su galininku konstrukcija (pvz., ·kã·ra buvá·u ‘kare buvau’). Pasitaiko daug iš vokiečių kalbos atėjusių žodžių (jùmprova ‘panelė’, tañtė ‘teta’, ùnkulis ‘dėdė’, remẽstas ‘amatas’, rezas ‘kartas’). Kauniškiams artimos ir iki Antrojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje gyvenusių lietuvių šnektos, kurių skiriamos dvi didesnės grupės: baltsermėgiai (baltasermėgiai) ir striukiai.
L: Salys A. Raštai. T. 4. Roma, 1992, p. 76–138, 292–296, 302–330, 359–370; Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966; Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970, p. 25–40, 149–404; Lietuvių kalbos atlasas. T. 1–3. V, 1977–81; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1978 (II leid. 1994), p. 21–83, 152–172; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Kn. 2. V., 1987, p. 244–265.
Kazys Morkūnas